MARYTĖ BAGDONIENĖ

Marytė Bagdonienė (gimė 1948 m. gegužės 19 d.  Vaitkūnų kaime, Aukštadvario valsčiuje, Trakų apskrityje. Mirė 2012 m. rugpjūčio 6 d. Kaišiadoryse. Palaidota Kaišiadorių kapinėse) – tremtinė, gydytoja, ilgametė Kaišiadorių vyskupijos „Carito“ ir Šeimos centro vadovė.

Tėvai – Anelė ir Martynas Cikanavičiai.

Marytė, būdama trijų parų amžiaus, 1948 m. gegužės 22 d. su mama ir vyresniuoju broliu ištremta į Krasnojarsko kraštą, Mansko rajono Mažojo Unguto gyvenvietę. Ji – jauniausia Lietuvos tremtinė.

Marytė augo Sibire, Krasnojarsko krašte, Mažojo Unguto gyvenvietėje prie Manos upės. Ten prabėgo dešimt jos vaikystės metų. Tėtis su dviem jos broliais liko Lietuvoje. Apie savo vaikystės išgyvenimus tremtyje, kelionę namo Marytė Bagdonienė yra papasakojusi knygose „Atmintis. Tremtinių atsiminimų rinkinys“[i] bei „Kaišiadoriečių kančių keliai 1940–1953“[ii].

Grįžusi į Lietuvą, Marytė Cikanavičiūtė mokėsi Vaitkūnų pradinėje mokykloje, vėliau – Užuguosčio vidurinėje mokykloje. Vėliau tęsė studijas medicinos mokykloje, dirbo felčere Kasčiukiškėse, Kaišiadorių rajone. Ištekėjo už muziko Antano Bagdono. Studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, įgijo gydytojos pediatrės specialybę. Gyveno ir dirbo vaikų gydytoja Kaišiadoryse: ligoninėje ir poliklinikoje, vėliau – Šeimos medicinos centre dirbo šeimos gydytoja. Su vyru užaugino keturis vaikus: Juditą, Vytautą, Gediminą ir Mariją.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, vietos savivaldos rinkimuose buvo išrinkta į Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybą. Nuo 1989 m. iki 1996 m. aktyviai darbavosi naujai įkurtame Kaišiadorių vyskupijos „Carito“ centre, buvo šio centro vadovė. Nuo 1996 m. iki 2008 m. Marytė Bagdonienė vadovavo Kaišiadorių vyskupijos Šeimos centrui, kartu su bendraminčiais projektavo Lietuvos Šeimos centrų strategiją. Šiame darbe ji įdėjo daug pastangų ir triūso: ne tik prisidėjo prie šio centro kūrimo darbų, bet rengė įvairius socialinio pobūdžio projektus ir jiems vadovavo, organizavo konferencijas, seminarus, krikščioniškai šeimai skirtas programas, savanorių dvasinio ugdymo programas.

 „Ji sugebėjo gydyti žmonių kūnus ir sielas. (...) Aš jos meilės žmogui niekada nepamiršiu“, – taip atsiliepia jos pacientai, įvertindami ją ne tik už profesionalią medicininę pagalbą, bet už jautrumą žmogui ligoje, kančioje. Dauguma pacientų ją atsimena kaip rūpestingą ir atsidavusią gydytoją, sugebėjusią užmegzti ypatingai šiltą ryšį su kiekvienu pacientu (Iš knygos „Aš jus myliu“[iii]).

Gydytoja Marytė Bagdonienė dar vadinama gyvybės kultūros skleidėja Kaišiadoryse, skelbusi ir visokiais būdais padėjusi negimusiai gyvybei ateiti į šį pasaulį.  Kovojusi už kiekvienos gyvybės teisę gyventi nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Šia tema gydytoja Marytė Bagdonienė parengė ir skaitė daugybę paskaitų mokyklose moksleiviams, tėvams, rengė konferencijas gydytojams ir visuomenei.

 2007 m. M. Bagdonienei suteiktas Apaštalų Sosto apdovanojimas – Kryžiaus ženklas „Pro Ecclesia et Pontifice“. Šiuo apdovanojimu pagerbiami tikintieji pasauliečiai už reikšmingus darbus bei nepaprastą stropumą Bažnyčiai. Tokio lygio apdovanojimas Kaišiadorių vyskupijoje buvo įteiktas pirmą kartą.

Žmones ji traukė savo asmeniniais bruožais: Marytė Bagdonienė kiekvienam buvo prieinama, artima, kviečianti, atjaučianti, greita padėti.

 Šaltiniai:

               [i] „Atmintis[i]. Tremtinių atsiminimų rinkinys“. Sudarė ir redagavo Marija Marcevičienė. Kaišiadorys. Kaišiadorių muziejus 2003.

               [ii] Lozoraitis V. Kaišiadoriečių kančių keliai 1940–1953. Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 1999. - P. 162–165 (Marytė Cikanavičiūtė-Bagdonienė. „Atsiminimai apie tremtį“).

[iii] „Aš jus myliu“. Atsiminimai apie gydytoją Marytę Bagdonienę 2019 m. Sudarė Marija Marcevičienė