DUK
8346 20450
Lt En Ru
Pradžia
lt
en ru

Kaišiadorių istorija

   Kaišiadorys – miestas, besikūręs prie geležinkelio stoties. Pirmąkart Kaišiadorių vietovardis paminėtas 1590 m., o pats miestas pradėjo kurtis XIX a. 2-ojoje pusėje, pradėjus tiesti geležinkelį Vilnius–Kaunas. Bet pirmieji istoriniai įvykiai Kaišiadorių rajono vietovėse fiksuojami dar anksčiau...

LIETUVOS IR KRYŽIUOČIŲ KOVŲ LAIKAIS...

1348 m. Strėvos mūšis

   Spėjama, kad  netoli Žiežmarių, prie Strėvos upės, 1348 m. vasario 2 dieną įvyko mūšis tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino (kryžiuočių) kariuomenių. Ordino kariuomenė (~800 karių; kitais, perdėtais duomenimis, 40 000), vadovaujama didžiojo maršalo Siegfriedo von Dahnenfeldo ir Ordino didžiojo komtūro Winricho von Kniprode‘s, 1348 m. sausio 24 d. įsiveržė į Aukštaitiją ir ją nuniokojo. Grįžtančius iš žygio kryžiuočius ir jų talkininkus iš Vakarų ir Vidurio Europos puolė Lietuvos kariuomenė (manoma, jai vadovavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo brolis Narimantas). Pasak kryžiuočių kronikų, riteriai staigiu kontrpuolimu privertė Lietuvos kariuomenę trauktis per užšalusią Strėvą; daug lietuvių (tarp jų ir Narimantas) žuvo. Kryžiuočiai, patyrę nemažų nuostolių, pasitraukė į Ordino užkariautą Prūsiją. Strėvos mūšio baigtis pagerino Vokiečių ordino padėtį po 1345 m. pralaimėto žygio į Lietuvą. Lietuvių istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Strėvos mūšį laimėjo Lietuvos kariuomenė. Mūšiui atminti Ordinas Karaliaučiuje ir Vėluvoje pastatė pranciškonų vienuolynus. Mūšyje žuvusio kunigaikščio Narimanto vardu pavadinta viena gatvė Žiežmariuose.

Nuotrauka Nr.  1: Paminklas Strėvos mūšiui atminti, pastatytas 2009 m. šalia Maisiejūnų piliakalnio (autorius Alfonsas Vaura). 2015 m. V. Budvyčio nuotr.

ŽYMĖ LDK ŽEMĖLAPYJE...

1613 m. paminėjimas LDK žemėlapyje

   Kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio (1549–1616) iniciatyva parengtas ir 1613 m. Amsterdame išspausdintas LDK žemėlapis yra vienas iš reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų.

   Žemėlapyje pažymėtos ir devynios dabartinio Kaišiadorių rajono gyvenvietės: Rumšiškės (Rumsijski), Darsūniškis (Darsuniski), Kruonis (Kronie), Žiežmariai (Zezmorij), Strėvininkai (Straieniki), Žasliai (Zosle), Paparčiai (Poporcie), Zūbiškės (Zoclziski), Gegužinė (Greguzijn). Be didžiųjų – Nemuno (Niemen) ir Neries (Vilia) – upių, pažymėta ir sraunioji rajono upė Strėva (Strawa). Punktyrine linija pažymėta Trakų vaivadijos (tuo metu apėmusios dabartinį Kaišiadorių rajoną) Trakų ir Kauno apskritis (pavietus) skirianti riba.

Nuotrauka Nr.  3: LDK žemėlapis, 1613 m.

   Žemėlapyje pažymint devynias dabartinio Kaišiadorių rajono gyvenvietes, panaudoti panašaus dydžio ir išvaizdos panoraminiai piešinėliai. Išsiskiria Strėvininkai, kurie pažymėti kaip „kaimas, kuriame yra bajoro dvaras“. Šioje vietoje reikia pasakyti, jog XVI a. Strėvininkus valdė Stravinskiai, o šio amžiaus pabaigoje Strėvininkai atiteko Bogdanui Oginskiui. Čia Oginskiai jau XVII a. pasistatė rūmus ir dvarą valdė net iki 1831 metų. Taip pat išsiskiria Gegužinė, kuri klaidingai pažymėta ne kairėje, o dešinėje Neries pusėje.

Nuotrauka Nr.  2: Apytikrė dabartinio Kaišiadorių rajono teritorija LDK žemėlapyje, 1613 m.

SUKILIMAS PRIEŠ RUSIJOS IMPERIJĄ... 

1863–1864 m. sukilimas ir Kaišiadorių rajone

   1863–1864 m. sukilimas – buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią. Sukilimas pratęsė XIX amžiaus išsivadavimo kovų epopėją, kurią įkvėpė Tado Kosciuškos (1746–1817) herojus, simbolizavęs nepalaužiamą dvasią ir ryžtą, „ginant laisvę, valstybės teritoriją ir tautos nepriklausomybę“.

   Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų istorinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje. Sukilimas intensyviai vyko ir dabartinio Kaišiadorių rajono teritorijoje. Tačiau reikia paminėti, kad 1863 m. sukilimas įvairiose Lietuvos vietose prasidėjo skirtingu laiku. Turimomis žiniomis, pirmieji susidūrimai su caro kariuomene Trakų apskrityje (į kurios sudėtį įėjo ir beveik visa dabartinio Kaišiadorių rajono teritorija) įvyko 1863 metų  sausio pabaigoje.  Jau vasario 1 dieną (naujuoju stiliumi) šioje apskrityje paskelbta karo padėtis. Vasario 16 dieną (n. st.) – karo padėtis buvo paskelbta visoje Vilniaus gubernijoje.

Nuotrauka Nr.  4: Kletas Koreva (1837–1863)

Pasirengimas sukilimui

   Dar 1861 m. per Sekmines Žaslių bažnyčioje dvarininkaičiai ir merginos giedojo patriotinį himną. Tarp giedančiųjų buvo ir Karsakų dvarininko sūnus – artilerijos praporščikas Jurgis Kučevskis. Tą sykį giedojusieji nebuvo persekiojami. Tačiau  tų metų vasarą Žiežmarių bažnyčioje taip pat giedami patriotiniai himnai. Šių giedojimų iniciatoriai – Benedikto Tiškevičiaus Žiežmarių dvaro valdytojas Henrikas Kretavičius iš Seinų apskrities ir Ignotas Arlauskas, atsikėlęs iš Kauno gubernijos. Kadangi jie nebuvo vietiniai, tad juos abu valdžia išsiuntė į tėviškes gyventi policijos priežiūroje.

   1862 m. pavasarį miškų praporščikas Kletas Koreva pakvietė Karsakų dvarininką J. Kučevskį dalyvauti atsargos karininkų organizacijoje, kurios tikslas – išsilaisvinti iš carizmo priespaudos. J. Kučevskis įsitraukė į pasirengimą sukilimui, kaimynams ir artimiesiems aiškino sukilimo idėjas.

   K. Koreva gimė 1837 m. Panevėžiuko dvare. Mokėsi Vilniaus bajorų ir Peterburgo miškų institutuose. Nuo 1856 m. dirbo miškininku Tambovo gubernijoje. Išėjęs į atsargą, 1860 m. apsigyveno Vilniuje ir netrukus perėjo į Trakų apskrities miškų tarnybą. K. Koreva į Karsakus, kur buvo jo palivarkas, atvežė pirmąjį Varšuvos nacionalinio centro komiteto atsišaukimą. J. Kučevskis įsitraukė į pasirengimą sukilimui, kaimynams ir artimiesiems aiškino sukilimo idėjas.

   Aktyviai į sukilimo organizavimą įsitraukė ir kaimyniniame Kasčiukiškių dvare gyvenęs turtingas dailininkas grafikas, gabus iliustratorius Antanas Zaleskis (1824-1885). Po 1862 m. spalio mėn. Vilniuje sušaukto vaivadijų atstovų pasitarimo (Vilniaus vaivadijai atstovavo J. Kučevskis ir A. Zaleskis) J. Kučevskis buvo paskirtas Vilniaus vaivadijos viršininko pavaduotoju, o A. Zaleskis – Trakų apygardos viršininku. Tačiau, dar 1863 m. sausio pab. A. Zaleskis buvo įskųstas ir dvarininkas kartu su sūnumi buvo suimtas bei abu ištremti į Viatką Rusijoje. J. Kučevskis manė, kad skubama pradėti sukilimą ir jis iš anksto pasmerkiamas pralaimėti, tačiau pats sukilime dalyvavo. Sukilimą pralaimėjus, pasitraukė į užsienį.

   Sukilėlių būrius organizavo komiteto paskirti apskričių viršininkai. Trakų apskrityje sukilimo kariniu viršininku paskirtas K. Koreva (Skirmuntas). 1863 m. vasario 8 dieną (20 d.) jis pradėjo formuoti sukilėlių būrį prie Neprėkštos bajorkaimio. Suformavęs burį jį paliko savo adjuntantui Edmundui Kučevskiui, Jurgio Kučevskio broliui, o pats išvyko kitur telkti sukilėlių. E. Kučevskis buvo tarnavęs Rusijos kariuomenėje Kaukaze. 1862 m., išėjęs į atsargą, grįžo į Karsakus.

   Netrukus, dar vasario mėn. K. Koreva suformuoja kitą sukilėlių burį, kuris apsistoja Šilasėdų dvare. Iš Šilasėdų K. Koreva būrį nuvedė į Pravieniškių mišką, kur įsirengė stovyklą. Prie jų prisijungė dar 30 sukilėlių. Apie 80 vyrų būrį kovos veiksmų mokė Rusijos armijos karininkas Edvardas Šulcas. Iš Pravieniškių miško kovotojai vėl atvyko į Šilasėdų dvarą ir dvaro miške dvi dienas stovyklavo, paskui persikėlė per Nerį. Sužinoję, kad artinasi kariuomenė, grįžo atgal.

Sukilėlių kovos

   1863 m. vasario 17 dieną (kovo 1 d.)  miške ties Krušonių kaimu 60 kovotojų E. Kučevskio būrys buvo užpultas Rusijos šaulių, atskubėjusių iš Žiežmarių. Priešą sukilėliai pasitiko stipria ugnimi, ir šis buvo priverstas trauktis. Po susirėmimo su kariuomene iš būrio pabėgo 15 žmonių. Sukilėlių aukų nebuvo, tik į nelaisvę pateko būrio kapelionas – Vilniaus karmelitų vienuolyno klierikas Leonas Bylinskis. Vėliau jis buvo nuteistas ketveriems metams katorgos darbų.

   Vasario 19 dieną  (kovo 3 d.) Trakų apskrities antrojoje karinėje nuovadoje pasirodė apie 200 sukilėlių, ginkluotų šautuvais, pistoletais, kardais. Jie traukė į Pietinę Trakų apskrities dalį.

   Vasario 24 dieną (kovo 8 d.) sukilėliai atvyko į Šilonių palivarką, o po poros dienų – į Palomenę. Jų persekioti buvo pasiųstas šaulių ir kazokų būrys. Už pranešimus valdžiai sukilėliai sudegino vieną ar kelias Lomenių kaimo sodybas.

   Vasario 25 dieną (kovo 9) d. tarp Pravieniškių ir Žaslių geležinkelio stočių išardomi bėgiai. Kovo pradžioje į būrį atvyko K. Koreva. Sukilėliai nuvyko į Kauno apskrities Užusalių dvarą. Ten kovo 3 (15) d. pareikalavo, kad dvarininkas Jonas Akas surašytų besąlygiško žemės perdavimo valstiečiams aktą. Išvykęs iš Užusalių, K. Koreva pakliuvo nelaisvėn. Šventai tikėjęs sukilimo sėkme ir J. Kučevskiui aiškinęs, kad Rusijos kariai nešaudys į kovotojus už laisvę, K. Koreva po trumpo tardymo, pagal caro vietininko V. Nazimovo konfirmaciją 1863 m. kovo 9 (21) d. buvo sušaudytas Kaune. Tai pirmoji karo lauko teismo auka, nuteista Muravjovo-Koriko pirmtako.

Nuotrauka Nr.  5: Sukilimo liudininkas – 5,5 m apimties Palimšio ąžuolas. 2013 m. V. Budvyčio nuotr.

   Kovo 3 dieną (15 d.) netoli Užusalių, prie Būdos gyvenvietės, E. Kučevskio būrį užpuolė Rusijos kareiviai. Žuvo 5 sukilėliai, kovotojai buvo išblaškyti, neteko gurguolės ir 15 pūdų parako (mūšyje dalyvavo poetas J. Laskaris). E. Kučevskis pateko į nelaisvę. Vėliau jis buvo nuteistas dvylikai metų katorgos darbų. Apie 70 kovotojų, vadovaujamų E. Šulco, prasiveržė Kėdainių link. 20 sukilėlių vadovaujamų E. Seliavos, pasiliko Trakų apskrityje, slapstėsi Žaslių miškuose, vėliau susijungė su Felikso Visloucho būriu. Šiame mūšyje dalyvavo K. Korevos bendražygis lenkų poetas Jurgis Laskaris (1828–1888), kuris nuo 1862 m. kartu su K. Koreva aktyviai dirbo rengiantis sukilimui. Buvo K. Korevos adjuntantas, pristatydavo būriui ginklų. Pralaimėjus prie Užusalių, būrio nepaliko. Vėliau kovojo Biržų miškuose.

   Trakų apskritin į pagalbą K. Korevos sukilėliams 1863 m. kovo 8 dieną (20 d.)  iš Vilniaus pasiunčiamas 54 vyrų būrys, vadovaujamas buvusio Peterburgo universiteto studento Ipolito Pasierbskio. Grupėje buvo ir dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis. Jie dar nežinojo, kad E. Kučevskio būrys pralaimėjo ir yra išblaškytas. Vyrai nešėsi daug ginklų, parako ir kitų karo reikmenų. Žygiavo dešine Neries puse pro Koplyčininkus, Mozūriškes. Vėliau persikėlė per Nerį ir apsistojo poilsiui Melchioro Gorskio dvare. Kovo 10 dieną (22 d.) juos netikėtai užpuolė iš Vilniaus pasiųsti kazokai. Per susišaudymą užsidegė dvaro pastatai, sproginėjo parakas. Sukilėlių žiniomis, žuvo ir buvo sužeista 16 kovotojų už laisvę ir 12 kazokų. 16 sukilėlių kartu su Pasierbskiu prasiveržė ir vėliau prisijungė prie F. Visloucho būrio. E. Andriolis kartu su keliais išblaškytais sukilėliais grįžo į Vilnių. Keturi sukilėliai pateko į nelaisvę.

   Vadovauti K. Korevos sukilėliams buvo pasiųstas F. Vislouchas. Atvykęs į Trakų apskritį F. Vislouchas perėmė K. Korevos būrį ir telkė naujus kovotojus Žiežmarių miške. 1863 m. balandžio 4 dieną (16 d.) šį mišką naršė dvi Rusijos kareivių kuopos ir 25 kazokai. Žygiuodami dviem kolonomis, baudėjai tarp Žaslių ir Antakalnio aptiko F. Visloucho būrį. Įvyko mūšis, kurį skirtingai aprašo monarchistų ir sukilėlių šaltiniai. Karinėmis žiniomis, aptikta apie 200 sukilėlių, iš kurių 40 žuvo, buvo daug sužeista, 2 pateko į nelaisvę. Paimta 40 šautuvų, keletas kardų ir pistoletų. Sužeisti 6 ir kontūzyti 2 kareiviai. Pogrindinėje sukilėlių spaudoje teigiama, kad užpuolikai neteko 36 kareivių, 10 jų buvo sužeista. Sukilėlių aukų nebuvo. Netrukus Visloucho būrys ties Čiobiškiu persikėlė per Nerį ir sudegino keltą. Praėjus porai savaičių, Vilniaus apskrities Šešuolių miške susijungę Visloucho ir Horodenskio būriai kovėsi su kariuomene. Įnirtingose kautynėse žuvo apie 100 sukilėlių. Po šio skaudaus pralaimėjimo Visloucho būrys vėl grįžo į Trakų apskritį .

   Iki balandžio pabaigos Trakų apskrityje veikė tik vienas sukilėlių būrys. Mėnesio pabaigoje, kilęs iš Minsko gubernijos ir pasitraukęs iš Rusijos kariuomenės, Aleksandras Stabrovskis pietinėje apskrities dalyje subūrė apie 200 sukilėlių būrį. Jis prašė Visloucho koordinuoti abiejų būrių veiksmus. Balandžio pabaigoje Trakų apskrityje buvo sutelkti dar keli sukilėlių būriai. 1863 m. gegužės pradžioje prie Butrimonių buvo organizuojama Trakų apskrities rinktinė. Tuo metu Trakų apskrities karinis viršininkas buvo Maksimilijonas Černiakas (1834-1865). Sužinojus, kad 1863 m. gegužės 4 dieną (16 d.) iš Trakų link Butrimonių patraukė kariuomenė, sukilėliai buvo suskirstyti į du būrius: vienam vadovavo A. Stabrovskis, kitam – M. Černiakas. Abu būriai išvyko į Žiežmarių miškus susijungti su Vislouchu. S. Stabrovskio būrys nesusidūręs su kariuomene surado Vislouchą. M. Černiakas gegužės 6 dieną (18 d.) atvykęs į Kibučių kaimą sužinojo, kad artinasi kariuomenė. Jo būrys pasitraukė Žiežmarių link ir išsirinkęs patogią vietą prie Palimšio dvaro nutarė kautis. Gegužės 7 dieną (19 d.) įvyko mūšis. Iš pradžių sukilėliai sėkmingai atrėmė kelis antpuolius, tačiau vėliau buvo išblaškyti. Žuvo 16 kovotojų ir apie 20 pateko į nelaisvę. Sukilėlių žiniomis, žuvo arba buvo sužeisti 24 kareiviai. Sukilėliai neteko visos gurguolės: 20 arklių, kalvės ir kitko. M. Černiakas surinko apie 60 išblaškytų kovotojų. Tik 20 turėjo ginklus. Žygiuodami susijungti su Vislouchu, kuris tuo metu buvo pasitraukęs Onuškio link, sukilėliai ties Stakliškėmis pakliuvo į kazokų pasalą ir vėl buvo išblaškyti. Apie 27 sukilėlius sutiko Trakų apskrities komisaras kunigas Mykolas Byševskis, kuris nuvedė juos į Visloucho stovyklą.

   Smarkiai kariuomenės persekiojami visi trys Trakų apskrities sukilėlių būriai nutarė pereiti į Lydos apskritį. 1863 m. gegužės 19 dieną (31 d.) apie 500 sukilėlių ties Rūdininkais kovėsi su kariuomene. Žuvo 20 baudėjų. Rūdininkų girioje Vislouchas dar du kartus susirėmė su kariuomene. Iš Rūdininkų Vislouchas patraukė Kaišiadorių link.

   1863 m. gegužės 28 dieną (birželio 10 d.) F. Visloucho, A. Stabrovskio ir Jono Sendeko būriai prie Laičių vienkiemio vėl buvo užpulti kariuomenės. Žuvo arba buvo sužeista 18 kovotojų. Sukilėliai pasitraukė Žiežmarių link į Klėriškių mišką. Čia netikėtai susidūrė su kitu kariuomenės daliniu. Nesupratę Visloucho komandos, Stambrovskio ir Sendeko būriai metėsi į kitą pusę. Kautis teko vienam Visloucho būriui. Netikėtai užklupti sukilėliai dvi valandas kovėsi durtuvais ir šautuvų buožėmis. Žuvo 25 kovotojai už laisvę. Pats Vislouchas buvo sužeistas į šoną, tačiau į nelaisvę nepakliuvo. Jis gydėsi Laičių vienkiemyje pas eigulį valstietį Antaną Stasiūną ir kitus asmenis. Kol sužeistas Vislouchas gydėsi, jo būriui vadovavo I. Pasierbskis. Būrys perėjo į Žiežmarių mišką. Liepos 11 dieną (23 d.) prie Palomenės jiems teko kautis su Rusijos kariuomene trijų kuopų daliniu. I. Pasierbskio būrys pasitraukė į Kauno apskritį, tačiau po poros dienų vėl buvo užpultas kariuomenės.

   Išsigydęs žaizdą, F. Vislouchas vėl grįžo į būrį. 1863 m. rugpjūčio 8 dieną (20 d.) Šilonių miške prie Gegužinės Visloucho būrys vėl užpuolamas. Mūšyje žuvo 7 sukilėliai, į nelaisvę pakliuvo 4, vienas iš jų – Visloucho adjutantas J. Dorogostajskis. Besitraukiančius sukilėlius kitą dieną pasivijo persekiotojai ir prie Petrošiškių smarkiai sumušė. Kariniais duomenimis, žuvo 21, į nelaisvę pakliuvo 17 kovotojų. Sukilėliai neteko 30 ginklų.

   1863 m. spalio 8 dieną (20 d.)  bene paskutinį kartą Visloucho būrys kovėsi Žiežmarių miške. Sukilimas blėso. Artėjant žiemai, F. Vislouchas būrį paleido, o pats slapstėsi Vilniuje. Vėliau pasitraukė į užsienį.

Sukilimo malšinimas ir valdžios represijos

   1863 m. sausio 18 dieną (30 d.) Trakų apskrityje įvedama karo padėtis. Žiauriai malšindami sukilimą, pavergėjai siekė, kad ateityje žmonės nė nesvajotų apie išsilaisvinimą iš Rusijos jungo. Štai ką apie sukilimo malšinimą rašė žandarmerijos papulkininkis Aleksandras Losevas: „Tiek metų gyvendamas Vakarų krašte, žinodamas lenkų charakterio bendrus bruožus, manau, kad tik vienas būdas gali sudrausti jų nenuramdomumą – tai mušti ir mušti tol, kol jie nepasakys savo priežodžio „puolam po kojom“. Šis caro tarnas lietuvius visai ignoravo. Lietuva buvo trypiama ir niokojama. Kariškių savivalei ribų nebuvo. Neradęs sukilėlių miške prie Kalvių ežero, pulkininkas A. Polis paklausė Būtkiemio (Liepų Būdos) gyventojų, kur sukilėliai. Žmonės atsakė nežiną. Tada karininkas bajorui paskyrė 25 rublių, o valstiečiams po 10 rublių kontribucijos. Žmonės pareiškė pinigų neturį. Tada pulkininkas įsakė paimti iš kiekvieno kiemo po arklį ir nusivarė juo į Žiežmarius.

   Represijomis ir žiaurumu siekta įbauginti gyventojus. 1863 m. birželio 14 dieną (28 d.) Muravjovas-Korikas už sukilėlių pakartus tris Semeliškių valsčiaus Bagdanonių kaimo valstiečius įsakė „baimei ir pavyzdžiu kitiems“ iki pamatų sudeginti prie šio kaimo buvusį Severino Romerio Grinapolio dvarą. Visi dvaro pastatai, išskyrus atokiau stovėjusį vandens malūną, sudeginti. „Baimei ir pavyzdžiu kitiems“ įsakyta sudeginti ir Pakertų dvarelį Žiežmarių valsčiuje, prie kurio sukilėliai nušovė valstietį Martyną Liachovičių. Šio vienkiemio-dvarelio turtas buvo parduotas, o visi pastatai sudeginti iki pamatų. Trakų apskrities Užuguosčio parapijoje baudėjai sudegino Šoliškių bajorkaimį, o gyventojus ištrėmė į Tomsko guberniją.

   Kad sukilėliai negalėtų ilgai išsilaikyti miškuose, Vilniaus gubernatorius 1863 m. rugsėjo 19 dieną (spalio 1 d.) įsakė Trakų apskrities kariniam viršininkui iškeldinti miškų vienkiemiuose gyvenančius šlėktas ir valstiečius. Įsakyta ne tik iškeldinti žmones, bet nuplėšti ir namų stogus. Kiek Žaslių apylinkėse iš miškų sodybų buvo iškeldinta žmonių, žinių nerasta. Iš Alovės valsčiaus iškeldinta 10, iš Daugų parapijos – 26 šeimos.

   1863 m. spalio 26 dieną pasirašytas šis Vilniaus gubernatoriaus potvarkis: „Vadovaujantis P. Vyriausiojo krašto viršininko nurodymu, aš praėjusio rugsėjo 19 d. Nr. 6946 pranešiau visiems p. kariniams viršininkams apie būtinybę iškirsti proskynas miškuose, kurie tinka nuolat rinktis maištininkų gaujoms [...]“

   Paparčių, Žaslių ir Žiežmarių apylinkėse iškirstos šios proskynos:

  • Nuo Žiežmarių iki Pajautiškių – 6 varstai. Per Strėvininkų mišką nuo Strašiūnų iki Vladikiškių. Nuo Karsakų iki Sakališkių – 8 varstai. Nuo Bekštonių iki Kaugonių – 6 varstai. Per Mitkiškių mišką nuo Lalėnų iki Latvių – 4 varstai. Nuo Svirplionių iki Bučionių – 7 varstai. Nuo Antanaičių iki Krivonių – 5 varstai. Nuo Klūsų iki Palomenės – 3 varstai. Žiežmarių miške nuo iškirstos proskynos iki Bačkonių – 3 varstai.
  • Taip pat buvo praplėsti ir išvalyti Strėvininkų–Žaslių, Lomenių–Jonavos, Žaslių–Kurniškių miškų keliukai.

   1863 m. balandžio 24 dieną (gegužės 6 d.) caro valdžia nutarė Lietuvos kaimuose įvesti ginkluotas valstiečių sargybas. Tuo siekta valstiečius prievarta padaryti sukilėlių priešais. Reikalauta saugoti kaimus nuo sukilėlių, stebėti ir pranešti valdžiai apie jų pasirodymą, judėjimą. Trims keturiems valstiečiams skirdavo po vieną kareivį. Sukilėliai pakorė kelis valstiečius, pagautus tokioje sargyboje.

   Buvo sekvestruoti šie dvarai: Dambrava, Gegužinė, Gudzenka, Kaniutiškės, Karsakai, Kasčiukiškės, Mitkiškės, Neprėkšta, Pakertai, Palomenė, Petkaučizna, Plytninkai, Šilasėdai, Zūbiškės, Žiežmariai. Ir Žiežmarių miestelyje – Mykolo Gižinskio namas. Daliai dvarų sekvestrai vėliau panaikinti.

   Paparčių valsčiaus raštininkas Dimitrijus Bazanaovas, kilęs iš Podolsko gubernijos, 1863 m. balandžio 7 dieną (19) buvo suimtas Žaslių geležinkelio stotyje su laišku F. Vislouchui ir kitais įkalčiais. Į nelaisvę pakliuvęs sukilėlis Mykolas Christovskis liudijo, kad D. Bazanovas pats pristatydavo kovotojų už laisvę būriui tabaką, cukrų, batus ir kitus daiktus, pranešdavo, kaip juda kariuomenė. Kitas nelaisvėn pakliuvęs sukilėlis, Prancūzijos pilietis Volkas teigė, kad D. Bazanovas žadėjęs atvežti iš Vilniaus įrankius medinėms patrankoms gaminti. Tardomas D. Bazanovas visus jam pateiktus kaltinimus atmetė ir atkakliai teigė nepalaikęs ryšių su sukilėliais. Karo lauko teismas pasmerkė jį dešimčiai metų katorgos darbų.

   1863 m. gegužės 18 dieną (30 d.) kariuomenė, žygiuodama į Žaslius, sugavo Žiežmarių klebonijos tarnautoją, dvarininką Edmundą Ruževskį su laišku Semeliškių klebonui. Laiške, kurį rašė Kuršo pirklio sūnus Venclovas Landsbergis, gyvenęs Žiežmariuose, buvo nurodytos kariuomenės judėjimo kryptys. E. Gruževskį kareiviai paleido, ir jis pasislėpė. Tuojau pat buvo suimti Žiežmarių klebonas Motiejus Lideika ir Semeliškių klebonas Leonas Vaškevičius. Taip pat suimti Venclovas Landsbergis ir Žiežmarių vikaras Antanas Vieržbickis. 1864 m. sausio 15 dieną (29 d.) Muravjovas-Korikas konfirmavo šios bylos karo lauko teismo nuosprendį: visą E. Ruževskio turtą konfiskuoti, kunigą L. Vaškevičių ištremti į Penzos guberniją, kunigą M. Lideiką pažeminti pareigose, skirti 100 rublių baudą ir perkelti į kitą parapiją. Tolesnis Žiežmarių klebono M. Lideikos likimas nežinomas. Nuo 1864 m. Vilniaus vyskupijos kunigų sąrašuose jo pavardės nebėra. Kiti kaltinamieji, tarp jų ir Žiežmarių vikaras, buvo paleisti neįrodžius kaltės.

   1863 metų pabaigoje suimtas Žaslių vikaras Juozapas Matusevičius. Buvo kalinamas ir tardomas Trakuose. Vėliau paleistas neįrodžius kaltės. Pakertų dvarelio savininkas Feliksas Tanskis 1864 metų vasarą su šeima ištremiamas į Tobolsko guberniją. Dvarelis sudegintas. Šilasėdų dvarininkė Emilija Bandzinskienė nubausta septynis mėnesius kalėti ir ištremta į Permės guberniją. Zūbiškių dvaro savininkas Ignotas Zaleskis su žmona irgi buvo ištremti į Nižnij Novgorodo guberniją.

   Baudėjai ypač stengėsi įrodyti Paparčių domininkonų ryšius su sukilėliais. Pirmiausia buvo tiriama dviejų vienuolyno darbininkų (ne vienuolių), išėjusių į sukilimą, bylą. Netrukus imami tardyti ir vienuoliai. Galų gale Paparčių vienuolynas uždaromas. Karo padėtis panaikinta tik 1872 metais, tačiau kai kurios jos nuostatos liko galioti ir vėliau.

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS METAIS...

1918 m. savivaldos įkūrimas Kaišiadoryse

   1918 m. lapkričio 23 diena laikoma Kaišiadorių savivaldos diena. Kaip ir visoje Lietuvoje kaišiadoriečiai savivaldos institucijas kūrė paraginti besikuriančios Lietuvos vyriausybės. Pagrindinė aplinkybė tarptautinė – 1918 m. lapkričio 11 dieną pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ir Vokietijos kapituliacija. Antras svarbus dalykas – tą pačią dieną sukurta pirmoji Lietuvos vyriausybė, kuri taip pat tą pačią dieną paskelbė atsišaukimą į gyventojus imti visą vietinę valdžią į savo rankas. Tos naujos Lietuvos tiek ir tebuvo, kiek susikūrę vietos komitetai sugebėjo valdyti situaciją: išlaikyti kelis milicininkus, padėti badaujantiems, drausti medienos vogimą iš miško. Trečias nuopelnas galėtų būti priskirtas ir patiems kaišiadoriečiams, kad vietoje atsirado pakankamai iniciatyvių, patriotiškai nusiteikusių ir išsilavinusių žmonių. Neatsitiktinai Kaišiadorių komiteto kūrimo iniciatoriumi buvo kun. Alfonsas Varnas – patriotiškų nuostatų žmogus, didelis to meto kaišiadoriečių autoritetas.

Nuotrauka Nr.  6: Ilgoji gatvė Kaišiadoryse. Pirmojo pasaulinio karo metų atvirukas. Kaišiadorių muziejus.

Tuometinių Kaišiadorių vaizdinys

   XX amžiaus pradžioje miestelio gyventojų daugumą sudarė geležinkeliečiai – beveik pusę gyventojų , o parapijos kaimuose ir dvaruose gyvenantieji vertėsi žemės ūkiu. Tuo laiku miestelio gyventojai sudarė tarsi tris atskiras bendruomenes, kurias pirmiausiai vienijo jų religijos – katalikų, stačiatikių ar judėjų, taip pat tautybės – lietuvių, lenkų, rusų, žydų. Tiesa, katalikai savo ruožtu skaidėsi į lietuvišką arba lenkišką „frakcijas“. Kaišiadoriečiai gyvendami prie geležinkelio stoties greitai nukonkuravo ankstesnį šių apylinkių centrą – Žiežmarius, nes turėjo daugiau galimybių verstis prekyba ir amatais. Nežiūrint neblogų „makroekonominių“ sąlygų kaišiadoriečiai ypač po karo ir šiose apylinkėse vykstant nepriklausomybės kovoms gyveno itin vargingai – visoje apylinkėje tebuvo keli „pilni“ ūkiai. Juk ir bažnyčios statyba be Kaišiadorių dvarininko Strumilos ar Vladikiškių dvaro savininko Romerio būtų sunkiai įsivaizduojama, o šie juk orientavosi į Lenkijos valdžios įsitvirtinimą Lietuvoje. Įdomu, kad valsčių komitetai susikūrė ne tik stambesniuose miesteliuose – Kaišiadoryse, Žiežmariuose, Žasliuose, Kruonyje, Rumšiškėse, bet ir Palomenėje, Paparčiuose bei Darsūniškyje, kurie aprimus politinei situacijai buvo prijungti prie kaimyninių. Didžiausias iš jų buvo Žaslių (apėmė beveik 14 000 gyventojų), o vienas mažiausių – Kaišiadorių (apie 7000).

Rinkimų sistema

   Rinkimų sistema tuo metu dar nebuvo susiformavusi, nebuvo nustatyta rinkimų tvarka. Pirmuosiuose rinkimuose balsavimas dažniausiai buvo viešas, renkant rankos pakėlimu. Iškildavo ginčų dėl balsavimo viešumo. Pavyzdžiui, Žiežmariuose lenkai ir vokiečiai siūlė balsuot viešai („kam čia slėptis gerą darbą darant“). Tačiau gyventojai pasiekė, kad balsuojama būtų slaptai („kam čia girtis gerą darbą darant“). Kai kur rinkimai buvo visuotiniai. Pavyzdžiui, Žiežmariuose renkant dalyvavo net virš 1000 žmonių – tai retas aktyvumas visoje Lietuvoje. Kaišiadorių apskrityje tokiuose visuotiniuose rinkimuose išrinkti keturi komitetai, o trys – įgaliotinių susirinkimuose. Pavyzdžiui, Palomenėje „pastatė kandidatus iš kiekvieno sodžiaus“, Aukštadvaryje rinko po delegatą nuo dešimties šeimų. Labiausiai paplitęs balsavimo būdas buvo balsavimas kamuoliukais (arba vietoje jų naudojo žirnius ar pupas) – pastatydavo kiekvienam kandidatui po du butelius (tuščius), į vieną dėjo jei buvo už kandidatą, o į kitą – jei prieš. Semeliškėse, pavyzdžiui, žirnius dėjo į baltą arba juodą butelį. Apie agitacijos metodus daugiau teko girdėti vyresnių žmonių pasakojimuose – norintys skelbti savo idėjas tai darydavo miesteliuose turgaus dienomis pasilipus ant bačkos ar vežimo. Žinome, kad rinkėjai nebuvo abejingi, nes, pavyzdžiui, 1920 m. jų aktyvumas buvo 90 procentų.

Savivaldos kūrėjai ir iniciatoriai

   Dauguma žymiųjų to meto žmonių, kuriuos mes žinome iš kitų veiklos sričių, vienaip ar kitaip dalyvavo savivaldybių veikloje. Dalis anų laikų savivaldos pradininkų vėliau pasitraukė iš aktyvios veiklos (neaišku, jie nusivylė ar pavargo), tačiau keletas įsitvirtino politinėje veikloje ir tapo žymiais veikėjais. Pavyzdžiui, pirmasis apskrities viršininkas Bronius Stosiūnas, pradėjęs savo veiklą kaip Semeliškių komiteto iniciatorius, dirbęs Kaišiadoryse nuo 1919 m. per dvidešimtmetį dar dirbo Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus, Utenos ir Ukmergės apskričių viršininku, o karo metais atsisakė jam siūlomo vidaus reikalų ministro posto. Jau minėtasis komiteto kūrimo iniciatorius kun. A. Varnas Kaišiadorių valsčiaus ir apskrities komitetuose buvo išrinktas kasininku, tačiau vėliau pasitraukė iš politinės veiklos. Būdinga, kad savivaldos pradžioje kunigai aktyviai dalyvavo ir kituose valsčiuose, nes tuo metu didžiausią įtaką visuomenėje turėjo krikščionių demokratų partija (iki 1926 m.). Komiteto kūrimo Žiežmariuose iniciatorius buvo kun. Juozas Balčiūnas, o Žasliuose kun. Antanas Pakštys, Kruonyje kun. Juozas Vaitiekūnas. Apskrities taryboje revizijos komisijoje dirbo pirmosios lietuviškos Kaišiadorių pradžios mokyklos kūrėjas Jonas Jurkūnas ir t. t. Kartais ir visiškai nežinomi ir paprasti ūkininkai užimdavo įvairias pareigas. Pavyzdžiui, Būtkiemio kaimo ūkininkas Juozas Valasevičius 1918-1919 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kalvių valsčių, o 1920 m. tapo Kruonio valsčiaus atstovu apskrities taryboje ir netgi Kaišiadorių apskrities tarybos pirmininku. Buvo žmonių, kurie savo valsčiuose ir seniūnijose tapo politiniais lyderiais ilgiems metams, jais pasitikėjo ir gyventojai ir aukštesnioji valdžia. Netgi specialiųjų tarnybų apžvalgose jie buvo vertinami pozityviai – kaip ištikimi savo valstybei ir darbštūs. Reikia pastebėti kad nedaug veikėjų buvo prolenkiškų, bolševikinių, anarchistinių ar netgi monarchistinių pažiūrų, buvo neraštingi ar netinkamos moralės. Gana tipinis to meto valsčiaus ar seniūnijos veikėjo portretas – vyras, ūkininkas, lietuvis, katalikas, dažniausiai baigęs pradžios mokyklą.

Savivaldos komitetai

   Valsčių savivaldybės kūrėsi parapijų komitetų pagrindu, nes bažnyčia tuo laiku buvo ne tik religinis, bet ir visuomeninis centras, o kaime didžiausią įtaką turėjo dvasiškiai ir krikdemų partija. Kaišiadorių apskrityje tik Semeliškėse ir Jiezne buvo įkurti valsčių komitetai, o kitur - parapijų. Kaišiadorių parapijos komitetas buvo sudarytas 1918 m. lapkričio 23 d. pirmiausia klebono kun. Alfonso Varno pastangomis. Rinkimuose dalyvavo apie 600 žmonių, į komitetą išrinkti penki lietuviai ir vienas lenkas. Žiežmariuose maždaug tuo pačiu laiku vykusiuose rinkimuose dalyvavo daugiau negu tūkstantis žmonių, o Palomenėje - apie 90. Šalia parapijos komiteto Kaišiadoryse susikūrė ir bolševikų komitetas, kuriam vadovavo Rusijos revoliucijos dalyviai. Šį komitetą padėjo likviduoti Kaišiadoryse tebebuvę vokiečių kareiviai. Kaišiadoryse taip pat veikė lenkiška karinė organizacija P.O.W. ir „strelcai“, laukiantys Lenkijos kariuomenės. Vokiečiai varžė gyventojų išrinktos savivaldybės veiklą – ne tik valsčiaus, bet ir apskrities. Kairiųjų pažiūrų vokiečių kariai rėmė vietinius bolševikus. Jei partiją laikysime kaip interesų grupę tai kaimyninių šalių interesai Lietuvoje, galima sakyti, reiškėsi žymiai stipriau, negu vietinės dar silpnos partijos. Matyt kaimyninių šalių grėsmė lėmė ir tai, kad partinis susiskaldymas tarp lietuvių išryškėjo vėliau. Valsčių tarybose didžiausia dalį sudarė nepartiniai („bepartyviai“) arba krikdemai, žydų tautybės asmenys priklausė „žydų partijai“, kitų partijų tebuvo pavieniai atvejai.

Apskrities savivaldybė

   Kaišiadorys jau Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių administracijos paskelbti apskrities centru. Pokaryje jie palaipsniui perėmė Trakų apskrities centro vaidmenį. 1918 m. gruodžio 6 d. susirinkę parapijų komitetų atstovai išrinko Kaišiadorių apskrities tarybą, kurios pirmininku tapo Kaišiadorių vaistininkas Markūnas, jo padėjėju agronomas iš Juodiškių dvaro Kučinskas, sekretoriumi studentas nuo Darsūniškio Mičiulis, sekretoriaus padėjėju atsargos kapitonas iš Juknonių Šalkauskas, kasininku Kaišiadorių klebonas kun. Varnas, o kasininko padėjėju ūkininkas nuo Vievio Ostraševskis. Kodėl apskrities centru tapo Kaišiadorys? Nes senąjį šio regiono administracinį centrą Trakus kontroliavo Lenkija, o nuo 1920 m. spalio nusistovėjusi laikinoji administracinė linija tarp Lietuvos ir Lenkijos išliko iki 1939 m. Nesutikdama su Vilniaus krašto okupacija Lietuvos vyriausybė Kaišiadoryse laikinai įsikūrusią apskrities administraciją tebevadino Trakų apskritimi. Taigi, kaip Kaunas dėl okupacijos tapo laikinąja Lietuvos sostine, Kaišiadorys tapo apskrities centru. Buvimo apskrities centru dvidešimtmetis turėjo lemiamą reikšmę Kaišiadorių miesto raidai. Politinį Kaišiadorių vaidmenį sustiprino jų tapimas ir vyskupijos centru.

Ar savivaldybės realiai pradėjo veikti jau nuo 1918 m.?

   Iš Kaišiadorių vokiečiai pasitraukė tik 1919 m. gegužės mėnesį. 1919 metais šiose apylinkėse vyko mūšiai tarp Lietuvos kariuomenės ir Raudonosios armijos, o 1920 m. - su Lenkijos kariuomene. Kaišiadorių viršaitis rašė, kad Kaišiadorių valsčius „vos tik pradėjo veikti nuo 1919 m. vasario 18 d.“ Taigi sąlygos veiklai buvo sunkios tiesiogine to žodžio prasme. O kur dar po Pirmojo pasaulinio karo nualintos Lietuvos ekonominė ir socialinė suirutė, Lenkijos ir Rusijos priešiškos pastangos, savivaldybių neturėjimas jokių išteklių ir nepatyrimas. Pavyzdžiui, Kruonio pirmuoju viršaičiu tapęs Kostantas Bačkauskas veiklos pradžioje valsčiaus administracijos išlaidas apmokėdavo savo lėšomis, nors pats tebuvo ūkininkas. Netgi 1921 m. apskrities viršininkas rašė raštus į sostinę, kad valsčių tarnautojai (tai faktiškai būdavo po tris-keturis žmones kiekviename valsčiuje) negauna atlyginimo jau kelis mėnesius, nors jis ir taip buvo labai mažas. Milicininkai skundėsi, kad iš algos net batų negali nusipirkti. Jau vėliau policininkams skirdavo po 100 Lt arklio išlaikymui (tai buvo vienintelė transporto priemonė). (Paaiškinimas: milicijos terminas naudotas iki 1924 m., vėliau - policija).

Kokias problemas sprendė pirmosios savivaldybės?

   Lietuvos vyriausybė ragino imti visą valdžią į savo rankas. Tai reiškia, kad savivaldybės turėjo spręsti ne tik vietinės reikšmės socialinius ar politinius klausimus, bet ir, pavyzdžiui, mokesčių nustatymo ar fronte kovojančių savanorių aprūpinimo problemas, Pagrindinės politinių svarstymų ar sprendimų temos buvo etatai ir algos (kokių reikia būtiniausių pareigybių ir kaip viršaičiams, raštvedžiams, kasininkams, milicininkams atlyginti už darbą), mokesčių nustatymas (apskrities seimelis 1919 m. netgi pareiškė visuotinį papeikimą visiems, kurie nesumokėjo mokesčių, o mokesčių būta ne tik už žemę, bet ir atskirai mokyklų, ligoninės, prieglaudos išlaikymui, o kur dar prievolės patiems taisyti kelius ir tiltus, vežiot pareigūnus, karius ar grįžtančius po karo tremtinius, prievartinis valstybinės paskolos bonų išpirkimas arba prievartinės maisto produktų rekvizicijos...). Kiekvienas valsčius sprendė savo valsčiaus teritorijoje buvusių mokyklų įrengimo, aprūpinimo malkomis, žibalu, mokytojų apgyvendinimo klausimus (dar surinkt mokyklų išlaikymui po 20 skatikų nuo dešimtinės žemės), taip pat kiekviename valsčiuje reikėjo išlaikyt arešto namus su prievaizdu. Be to visi valsčiai turėjo prisidėt prie vaikų prieglaudos, buvusios Žasliuose, su devyniasdešimčia vaikų išlaikymu (pavyzdžiui, buvo nustatyta pyliava nuo kiekvieno valako žemės po gorčių grūdų ir du gorčius bulvių). Nežiūrint to, kad ši vaikų prieglauda buvo ne tik vietos poreikiams, ji buvo atkelta iš Vilniaus. Apskrities ligoninė buvo netoli Žaslių – Ščiukiškių dvaro sodyboje. Darsūniškio valsčius nuolat atsisakinėjo prisidėti prie jos išlaikymo, o 1920 m. ligoninė perkelta į Kaišiadoris ir teko naujai spręsti jų patalpų problemas. Tokie savivaldybių klausimai kaip vokiškų ar kitomis kalbomis parašytų iškabų pakeitimas lietuviškomis, savivaldybių įstaigų aprūpinimas tautinėmis vėliavomis ir naujais antspaudais šiame kontekste atrodo gana lengvi. Sunkiausiais metais ir galėtume laikyti pirmąjį penkmetį. Tad nekeista, kad Kaišiadorių viršaitis Vainilavičius 1919 m. skundėsi gauta bauda už tai, kad valsčiaus seniūnai nesurinko iš gyventojų produktų normos. Tačiau netgi 1921 m. kitas Kaišiadorių viršaitis Jonika skundėsi, kad valsčius tebėra karo zonoje ir jiems tenka didžiausias krūvis aprūpinant transportu kariuomenę, pareigūnus ir kitus (o „priverčiamasis vežėjavimas“ ūkininkui savo vežimu galėjo trukti ir po dvi dienas).

Nuotrauka Nr.  7: Atvirukas „Kaišedorys po bolševikų užėmimo. Nufotografuota iš lietuvių orlaivio“. 1919 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Retų knygų ir rankraščių skyrius.

Lygios teisės

   1918-ieji buvo moterų lygiateisio dalyvavimo politiniame gyvenime pradžia. Didesnėje dalyje komitetų ir net vėliau išrinktose tarybose dalyvavo vien vyrai. Kai Žiežmariuose renkant komitetą moterų grupė pareiškė, kad ir jos nori dalyvauti rinkimuose vyrai dar bandė protestuoti: „Gana mes nuo jūsų namie prisikenčiam“. Tačiau, pavyzdžiui, Kaišiadoryse moksleivė Leonora Ratkevičaitė ne tik buvo viena iš komiteto kūrimo iniciatorių, bet ir buvo išrinkta komiteto sekretore. Be to moterys vadovavo vaikų prieglaudai, ligoninei. Darsūniškyje renkant komitetą dalyvavo tik 220 rinkėjų – „su moterimis ir vaikais“. Darsūniškiečiai dar bandė piktintis rinkimų rezultatais, nes viršaitį išrinko „tik su keliom bobom ir vaikais ir desetku kvailesnių vyrų“. To meto visuomenės požiūris į lygias galimybes buvo diskriminuojantis. Buvo džiaugiamasi tuo, kad patys lietuviai tuo laiku pirmąkart įgavo savo politines teises. Juk dar prieš keletą metų ir vyrai tik valdantieji nekilnojamąjį turtą turėjo šiokias tokias teises, o dar tebegyveno karta, kuri užaugo baudžiavos laikais. Tačiau požiūris į moteris vis tiek buvo žmoniškesnis, nes, pavyzdžiui, kaimyniniuose Semeliškėse buvo „išrinkti 8 žmonės ir 1 žydas“. Tai rodo, kad naujausių laikų pradžioje visuomenėje tebevyravo prietarai, negatyvus skirstymas į savus ir svetimus. Tačiau laikas ir įvykiai nuo 1918 m. vertė keistis greičiau, negu žmonės patys to norėjo.

Pokyčiai

   Per dešimtmetį iš bažnytkaimio ir parapijos centro Kaišiadorys tapo ne tik valsčiaus, bet ir apskrities bei vyskupijos administraciniu centru. Nors simboline savivaldos pradžia laikome jau 1918-tus metus, tačiau žymesni pasikeitimai prasideda tik po dešimtmečio, ypač 1930-ųjų. Pavyzdžiui, maždaug 1927–1930 m. parapijos salėje įrengtas muziejus (sunaikintas 1944 m.), 1930 m. – įvestas privalomas pradinis mokymas ir įsteigtas tankus pradžios mokyklų tinklas, 1933 m. – įkurtas vaikų darželis, 1936 m. – biblioteka, 1937 m. – gimnazija ir t. t. Maždaug 1935 m. mieste mūrinės statybos „bumas“ – pastatyti apskrities savivaldybės rūmai, vyskupijos rūmai, pradinė mokykla. Ypatingi kultūriniai pasikeitimai – viešojoje erdvėje pradėta naudoti lietuvių kalba, suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas…

Nuotrauka Nr.  8: Lietuvos kariuomenės kariai grįžta iš pratybų. Žiežmariai, 1921 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius.

Nuotrauka Nr.  9: 4-ojo pėstininkų pulko šventė. Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona (sėdi šeštas iš kairės), jo dešinėje – Valstybės Tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, kairėje – Kariuomenės vadas, generolas Pranas Liatukas. Trečias iš kairės sėdi 4-ojo pulko vadas Jonas Variakojis. Kaišiadorys, 1920 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Fotodokumentų skyrius.

 

KOVOSE SU SOVIETŲ RUSIJA...

1919 m. kautynės Žasliuose

   1919 m. balandžio 2–8 dienomis Strošiūnų, Pajautiškių, Guronių, Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio apylinkėse tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos karinių pajėgų vykusios Žaslių kautynės buvo vienas svarbesnių 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų bolševikų fronte etapų. Žaslių kautynės buvo pirmõsios organizuotos Lietuvos kariuomenės puolamojo pobūdžio Daugų–Žaslių karinės operacijos dalis, kurios metu iš įtvirtintos Strošiūnų–Pajautiškių–Guronių–Žaslių geležinkelio stoties–Žaslių miestelio linijos bolševikai buvo nustumti Mijaugonių kryptimi (vėliau pasitraukė link Maišiagalos). Tuo būdu buvo galutinai sutrukdytos bolševikų pastangos pro Alytų ir Kaišiadoris žygiuoti į Kauną ir užimti visą Lietuvą. Kautynių metu lietuvių pusėje žuvo 4, sužeisti 40 ir dingo be žinios 20 kareivių. Žuvusieji iškilmingai palaidoti 1919 m. balandžio 10 d. Žiežmarių kapinėse.

Nuotrauka Nr.  10: Žaslių kautynėse lietuvių pajėgų naudota ginkluotė: šautuvas Mauser G–98 (Vokietija) ir jo užtaisymas. Pagal mūšio teritorijoje rastus šaudmenis nustatė E. Kuckailis. 2019 m.

Nuotrauka Nr.  11: Žaslių kautynėse lietuvių pajėgų naudota ginkluotė: kulkosvaidis MG–08/15 (Vokietija) ir jo šovinių juosta. Pagal mūšio teritorijoje rastus šaudmenis nustatė E. Kuckailis. 2019 m.

Situacija fronte

   Po nepavykusio puolimo užimti Kauną bei Gardiną, bolševikų vadovybė 1919 m. vasario 24 dieną įsakė Lietuvių (Pskovo) divizijai:

  1. a) įsitvirtinti linijoje: Panevėžys–Šėta–Žasliai–Aukštadvaris–Daugai–Marcinkonys;
  2. b) susidarius palankioms aplinkybėms, priešakinėms ir žvalgomosioms divizijoms dalims slinkti Tilžės–Kauno–Alytaus ir Merkinės kryptimis;
  3. c) pasirengti Vilniaus–Lentvario gynybai;
  4. d) ypatingą dėmesį skirti dešiniajam sparnui ir užtikrinti Panevėžio rajone buvusios Latvių divizijos saugumą, palaikant su ja glaudžius ryšius.

   Taigi, divizijai buvo iškeltas jau  ne tiek puolimo,  kiek gynimosi uždavinys. Taktiškai divizija iš lėto traukėsi atgal. Tuo metu bolševikams pradėjo nebesisekti ir kovose su lenkais – beveik visame fronte jie buvo priversti trauktis. Lenkai pradėjo juos spausti ir Vilniaus kryptimi.

   Tačiau jau 1919 m. vasario mėn. viduryje Lietuvos vadovybei buvo žinoma, jog bolševikų užimtose srityse vyrauja netvarka: kariai demoralizuoti, nenori kariauti, maištauja, trūksta maisto bei kitų būtiniausių reikmenų, dalis vilniečių badauja, tarp jų siaučia įvairios ligos, gyventojai nepatenkinti bolševikų įvesta tvarka, didelėmis rekvizicijomis ir laukia lietuvių ar lenkų ateinant.

   Lietuvos civilinė valdžia bei karinė vadovybė negalėjo likti abejinga tokiai susidariusiai padėčiai. Kilo sumanymas pamėginti iš bolševikų atsiimti Vilnių. Jau 1919 m. vasario 28 dieną  krašto apsaugos ministras karin. M. Velykis įsakė karin. K. Škirpai, dar 1918 m. pabaigoje ėjusiam Vilniaus miesto komendanto pareigas ir gerai žinančiam bendrą tuometinę padėtį mieste, parengti jo valdymo planą, išlaisvinus sostinę iš bolševikų okupacijos. Karin. K. Škirpa parengė to meto sąlygomis gana apgalvotą, konkretų ir detalų miesto, numatyto valdyti po jo išlaisvinimo iš bolševikų okupacijos, planą.

Nuotrauka Nr.  12: Kazys Škirpa

   Dar kovo mėn. pradžioje krašto vadovybę pasiekė žinios apie lenkų jėgų koncentravimą Gardino apylinkėse. Netrukus jų didelės, gerai ginkluotos kariuomenės dalys ėmė smarkiai pulti bolševikus Rytų Lietuvoje ir stumti juos iš šio krašto. Puldami bolševikus, jie savo kariuomenės kairiuoju sparnu užkliuvo už Lietuvos rytinių etninių sienų ir ėmė skverbtis į jos teritoriją Vilniaus kryptimi.

Pasirengimas

   1919 m. vasario–kovo mėn. lietuvių kariuomenė buvo skubiai organizuojama bei rengiama ir gerokai sustiprėjo. Buvo įsteigta naujų kariuomenės dalių, vyko reguliarus jų apmokymas. Gauti ginklai ir apranga gerokai pakėlė karininkų bei kareivių kovinę dvasią. Pamažu tobulėjo ir pati kariuomenės organizacija. Nors kariuomenės pajėgumas dar buvo nedidelis, Lietuvos vyriausybė, pasitarusi su kariuomenės vadovybe, nutarė pasinaudoti patogiu momentu, pulti bolševikus ir pirmieji atgauti sostinę Vilnių. Šiam uždaviniui įvykdyti nutarta sudaryti atskirą brigadą, kurios viršininku 1919 m. kovo 11 d. buvo paskirtas karin. St. Nastopka, o jos štabo viršininku – karin. B. Giedraitis.

   Pulti visu frontu lietuviai dar neturėjo pakankamai jėgų, nutarta sutelkti savo pajėgas dviejose vietose ir suduoti priešui smūgį, nuo kurio jis turėtų trauktis. Tai buvo pirmoji organizuota puolamojo pobūdžio karinė operacija, kokių anksčiau besikuriančioje kariuomenėje dar nebuvo. Vykdant krašto apsaugos ministro karin. A. Merkio 1919 m. kovo 24 dieną Vilniaus grupei paskelbtą slaptą įsakymą Nr. 1, bolševikų puolimui buvo sudarytos dvi rinktinės: dešinioji – pietinė iš Alytaus įgulos ir kairioji – šiaurinė iš Kauno įgulos.

   Dešiniąją rinktinę sudarė I pėst. pulko keturios kuopos, raitųjų žvalgų komanda (apie 30 raitelių), 8 sunkieji kulkosvaidžiai ir karin. M. Pečiulionio vadovaujamas artilerijos būrys (2 patrankos). Rinktinės vadas – karin. K. Ladyga. Jos uždavinys buvo kovo 28 dieną išžygiuoti iš Alytaus, toliau pulti ir užimti Daugus, Varėnos bei Valkininkų miestelius, jų geležinkelio stotis ir žygiuoti Vilniaus kryptimi.

   Kairiąją rinktinę sudarė II pėst. pulko I batalionas ir IX kuopa (apie 900 žmonių), Atskirasis batalionas (vadas – karin. K. Škirpa), kuriame buvo keturios kuopos, karo žandarų, kulkosvaidžių, raitųjų žvalgų komandos (iš viso apie 500 žmonių). Rinktinei dar buvo paskirtas karin. Pr. Uoginto vadovaujamas artilerijos būrys (2 patrankos) ir II husarų eskadronas. Iš viso rinktinėje buvo apie 1400 karių. Jai vadovavo II pėst. pulko I bataliono vadas karin. J. Butkus. Ši rinktinė turėjo išvykti iš Kauno kovo 27 dieną ir po poros dienų pulti priešą plentu Žiežmariai–Vievis–Vilnius.

   Aviacijos daliai įsakyta stebėti judėjimą priešo užnugaryje, inžinerijos daliai, rinktinėms pasistūmėjus į priekį, – sutaisyti geležinkelio liniją Kaišiadorys–Lentvaris. Tačiau vieną rinktinę nuo kitos skyrė daugiau kaip 50 kilometrų ststumas, todėl susisiekimo dalies viršininkui įsakyta paskirti po vieną motociklą kiekvienai rinktinei ryšiui su brigados štabu palaikyti. Rinktinių viršininkai turėjo tam tikrą skaičių telefonistų pasiųsti į artimiausias telefonų stotis – Alytų, Daugus, Žiežmarius ir Rumšiškes, kad iš ten perduotų žinias Krašto apsaugos ministerijos štabui.

   Kairioji rinktinė dėl organizacinių nesklandumų nurodytu laiku iš Kauno išvykti dar negalėjo, todėl kovo 27 dieną buvo įsakyta jai tai padaryti kovo 31 dieną, o dešiniajai rinktinei – išvykti iš Alytaus balandžio 1 dieną Buvo patikslinta, jog dešinioji, jog dešinioji rinktinė, užėmusi Valkininkus, turėjo žygiuoti Vilniaus kryptimi palei geležinkelį Varėna–Lentvaris. Kiekvienas kareivis privalėjo turėti ne mažiau 350 šovinių: 90 su savimi ir 260 – rezerve. Vienam kulkosvaidžiui turėjo būti skirta 4000 šovinių. Maistu ir pašaru reikėjo apsirūpinti 6 dienoms. Dešiniajai rinktinei maisto bazė buvo numatyta Varėnoje, o kairiajai – Žasliuose. Sanitarijos dalies viršininkas privalėjo pasirūpinti sužeistųjų ir susirgusiųjų karių evakuacija.

   1919 m. kovo mėn. pabaigoje bolševikai šiame fronto bare buvo užėmę poziciją: Nedzingė–Daugai–Pivašiūnai–Dusmenys–Onuškis–Aukštadvaris–Žasliai. Daugų–Varėnos–Valkininkų kryptį į Vilnių saugojo Lietuvių (Pskovo) divizijos III ir IV šaulių pulkai, o Trakų–Vilniaus kryptį – tos pačios divizijos V, VI ir VII pulkų šauliai. Daugiausia bolševikų jėgų buvo sutelkta prie į Vilnių einančių pagrindinių kelių. Bolševikų pajėgos buvo papildytos žmonėmis, ginklais ir šaudmenimis, tačiau jų moralinė būklė buvo menka.

Kautynės

Operacijos pradžia

  • 1919 m. balandžio 3 dieną dešinioji rinktinė pradėjo žygį iš Alytaus Daugų kryptimi ir puldama dvejomis voromis balandžio 4 dieną užėmė Daugus ir Gaidukonių kaimą. Pulkas turėjo žygiuoti toliau ir užimti Bobriškių kaimą, bet sužinojus, jog bolševikai sutelkė didesnes jėgas, balandžio 5 dieną karinė vadovybė tolesnį puolimą sustabdė.
  • Pagal krašto apsaugos ministro Vilniaus grupei įsakymą Nr. 1 kairiosios (šiaurinės) rinktinės vadas karin. J. Butkus 1919 m. kovo 31 dieną su rinktinės dalimi – II pėst. pulko I batalionu bei IX kuopa, artilerijos II baterijos I būriu ir puse husarų eskadrono – iš Kauno išžygiavo Vilniaus kryptimi. Šias karines dalis Kaune karin. J. Butkus perėmė tik išvykdamas į kautynes, todėl nebuvo susipažinęs nei su jau paskirtais karininkais, nei su bendra padėtimi minėtose dalyse. Tą pačią kovo 31 dieną rinktinės dalis atvyko į Rumšiškes, kur Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka jai paskelbė naują įsakymą. Pagal jį į rinktinės sudėtį įeinąs Atskirasis batalionas turėjo likti Rumšiškėse rezerve, o II pėst. pulko I batalionas, II baterijos būrys ir I husarų eskadrono dalis balandžio 1 dieną pasiekti Žiežmarius, iš kur kitą dieną pradėti puolimą.
  • Atvykus į Žiežmarių rajoną, rinktinė ten rado vokiečių kariuomenės dalinį – 19 savanorių batalioną, kuris saugojo vokiečių ir bolševikų tarpusavyje nustatytą liniją – Kaišiadorių–Žiežmarių barą. Vokiečių pagalbos lietuviai nesitikėjo, nes tuo laiku vokiečių kariuomenė, kaip minėjome, buvo demoralizuota ir užsikrėtusi revoliucine dvasia. Todėl reikėjo pasikliauti vien savo jėgomis. Nesant ištisinio fronto, bolševikai galėjo lietuvių kariuomenę pulti iš sparnų. Tuo tikslu į Žaslius ir Aukštadvarį buvo pasiųsti raiteliai. Rinktinės vadovybė neturėjo telefono ryšio nei su vienu daliniu. Nors iš štabo ir buvo atsiųsta telefonistų grupė, tačiau jie neturėjo nei vieno telefono aparato. Todėl ryšį teko palaikyti tik per pasiuntinius.
  • Bolševikai buvo įsitvirtinę Strošiūnų–Pajautiškių–Guronių–Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje. Jų jėgos buvo kur kas didesnės negu lietuvių. Prieš lietuvius veikė bolševikų Pskovo divizijos I, II ir VI šaulių pulkai. Lietuvių rinktinės vadovybė manė, jog bolševikai nežino apie rinktinės atvykimą į Žiežmarius, ir todėl tikėjosi netikėtai priešą užpulti. Tačiau tikrovėje buvo kitaip – priešai laukė puolimo.

Balandžio 2 dienos puolimas

   Balandžio 2 dieną auštant II pėst. pulko I bataliono dalys pradėjo puolimą. Artilerija jau nuo 7 val. ryto apšaudė priešą. I kuopa turėjo užimti Paltininkus, Guronis ir Žaslius; II kuopa – Pajautiškes; III kuopa – Strošiūnus; IX kuopa – Strėvininkus, Dirgalonis ir Liutonis. Atskirojo bataliono I kuopa, husarų eskadronas ir žvalgų komanda buvo rezerve.

   Kuopų veiksmai:

  • I kuopa (vadas – karin. A. Sinkevičius), puldama priešą minėta kryptimi, tikėjosi bolševikus užklupti Tarpumiškių dvare, tačiau čia jų neradusi, mišku ir palauke žygiavo toliau. Išaušus kuopa artėjo prie Paltininkų, kur buvo sutelktos stipresnės priešo jėgos, o Guronyse buvo jo artilerija. Pati vietovė buvo labai patogi gintis, todėl bolševikų pozicijos buvo geros. Nors I kuopą rėmė karin. Pr. Uoginto vadovaujamas artilerijos būrys, tačiau jos puolimą priešas atrėmė stipria artilerijos, kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Dauguma I kuopos kareivių kautynėse dalyvavo tik pirmą kartą, todėl tokia stipri priešo ugnis sukėlė sąmyšį. Teko kuopai pasitraukti į Tarpumiškes.
  • II kuopa (vadas – karin. K. Mackevičius) puolė Pajautiškes. Ją irgi pasitiko stipri priešo ugnis.. Kuopai taip pat teko atsitraukti į Tarpumiškes. Susišaudymo metu buvo sužeistas vienas kuopos kareivis. Tuo būdu I ir II kuopos savo uždavinio neįvykdė.
  • III kuopa (vadas – karin. J. Kairionis) puolė Strošiūnus, kur apsistojusi bolševikų kuopa lietuvių puolimo nesitikėjo. Todėl po trumpo susišaudymo bolševikai išbėgiojo. Pirmieji ir antrieji Strošiūnai ir buvo užimti. Iš priešo buvo paimta 1 kulkosvaidis, 5 šautuvai ir kt. turto.
  • IX kuopa (vadas – karin. Marcinėnas), ryžtingai puldama Strėvininkus, Dirgalonis ir Liutonis, po keleto valandų mūšio juos užėmė, įsitvirtino, pasistatydama 40 žmonių užtvarą. Husarų būrys, pasiųstas apsaugoti kairįjį rinktinės sparną, prie Kurniškių dvaro išvaikė ten buvusią negausią bolševikų sargybą ir paėmė iš jos 2 šautuvus, šovinių ir nemažą pundą proklamacijų. Ties Kurniškėmis palikę sargybą, husarai irgi pasitraukė į Tarpumiškes.

   Balandžio 2 dieną puolimas nepavyko visų pirma todėl, jog nebuvo suderinti kuopų veiksmai. O tai priklausė nuo aukštesnės vadovybės veiklos. Šio puolimo nauda buvo tik ta, jog buvo tiksliai sužinotas priešo jėgų išdėstymas. Balandžio 2 dieną nepasisekus įvykdyti numatyto uždavinio, Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka nutarė rinktinės rezervą pritraukti arčiau fronto. Esant labai blogam orui bei klampiems keliams, naktį iš balandžio 2 į 3 d. iš Rumšiškių į Žiežmarius atvyko Atskirasis batalionas. Čia įvykusiame brigados vado karin. St. Nastopkos ir batalionų vadų karin. J. Butkaus ir K. Škirpos pasitarime buvo nuspręsta balandžio 3 dieną pakartoti puolimą. Jo uždavinys buvo išstumti bolševikus iš Strošiūnų-Žaslių linijos ir, susiklėsčius palankioms sąlygoms, toliau pulti Vievio-Vilniaus kryptimi.

Balandžio 3 dienos puolimas

   Balandžio 3 dienos rytą virš Žiežmarių pasirodė lietuvių lėktuvas, kuris, apsukęs keletą ratų apie mūsų kariuomenę, numetė pranešimą apie priešo jėgų išsidėstymą. Mūsų aviacijos pasirodymas pakėlė karių kovinę dvasią. Apie 15–16 val. II pėst. pulko I bataliono I ir II kuopos, išsiskleidusios grandinėmis, pasipylė iš miško, puldamos Paltininkų–Guronių kryptimi. Purvas buvo tiesiog neišbrendamas. Kai kur teko bristi per apsemtą pievą. Įbridus į vandenį, bolševikai apšaudė kulkosvaidžių ugnimi nuo 150-os aukštumos, į pietus nuo Guronių. Grandinėmis kartais teko pulti į vandenį, tačiau jos nesitraukė, bet slinko pirmyn. Pradėjus smarkiai snigti, pasinaudojusios sniego priedanga, kuopos prisiartino prie priešo apkasų ir apmėtė juos granatomis. Neatlaikę puolimo bolševikai pasitraukė. Užėmę aukštumą, mūsiškiai apšaudė jų pozicijas prie Žaslių geležinkelio stoties.

   Bolševikai vis dar laikėsi Pajautiškėse, bet, pajutę smarkų lietuvių spaudimą, pasiuntė savo pasiuntinius į Žaslius, prašydami pagalbos. Tačiau jų pasiuntiniai pateko į lietuvių nelaisvę. Iš rasto pranešimo, kurį pasiuntiniai siuntė savo vadovybei, sužinota, jog Pajautiškėse yra 120 bolševikų, kuriuos „baltieji“ smarkiai spaudžia ir, nesulaukus paramos, teksią iš tos vietovės pasitraukti. Ši žinia lietuvius padrąsino. Karininkai A. Sinkevičius ir K. Mackevičius, palikę dalį savo kuopų Guronyse, su trim būriais ir 1 kulkosvaidžiu patraukė Pajautiškių kryptimi. Bolševikai, pajutę, jog yra supami, spruko į pietus nuo Pajautiškių kaimo buvusį mišką. Kaimas buvo užimtas be mūšio.

Balandžio 4–7 dienos puolimas

   Balandžio 4 dieną auštant rinktinės žvalgai buvo pasiųsti į Žaslių miestelį, o II pėst. pulko I bataliono I kuopa – į Žaslių geležinkelio stotį. Bolševikai, pastebėję lietuvių žvalgų artinimąsi, paleidę keletą šūvių, Žaslių miestelį skubiai paliko ir pasitraukė Vievio kryptimi. Ta pačia kryptimi pasitraukė ir bolševikai iš Žaslių geležinkelio stoties, palikę vežimą sviedinių, telefono aparatą ir vienos kuopos raštinę su antspaudais ir dokumentų blankais.

   Nors bolševikai ir buvo priversti pasitraukti iš jų užimto rajono iki pat Vievio miestelio, bet jie nebuvo sumušti. Todėl kitą dieną puolimo buvo atsisakyta ir rinktinė įsitvirtino Strošiūnų–Pajautiškių–Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje. Rinktinė užėmė šią liniją tokia tvarka: II pėst. pulko I kuopa – už Žaslių stoties ir miestelio, II kuopa – už Pajautiškių, III kuopa – už Strošiūnų, I ir IX kuopa – už Dirgalonių ir Liutonių kaimų. Kairėje I kuopa palaikė ryšį su vokiečiais, o dešinėje su jais kontaktavo IX kuopa. Atskirojo bataliono IV kuopa ir žvalgų komanda buvo rezerve už II pėst. pulko I ir II kuopų, to pat bataliono II kuopa – už II pėst. pulko III kuopos Gurkliuose, o I ir III kuopos bei II husarų eskadronas liko rezerve Žiežmariuose. Artilerija buvo užėmusi poziciją prie Tarpumiškių palivarko. I husarų eskadronas, tiek kautynių metu, tiek joms pasibaigus, atidžiai stebėjo priešo veiksmus Aukštadvario apylinkėse.

   Po balandžio 3 dienos pasisekusių kautynių rinktinė galėjo žygiuoti pirmyn ir pasiekti Vievį. Tačiau ji nei kairėje, nei dešinėje neturėjo ją remiančių karinių pajėgų, todėl veržtis į priekį buvo rizikinga, nes grėsė pavojus iš abiejų sparnų būti priešo apsuptai ir sunaikintai. Atsižvelgiant į tai, vyko tik mūsų žvalgų susirėmimai su bolševikų sargybomis. Balandžio 5 dieną II husarų eskadronas užėmė Jagelonių kaimą, o balandžio 6 dieną – Semeliškes. Visų anksčiau minėtų mūšių metu iš priešo buvo paimtas 1 kulkosvaidis, 3 lauko virtuvės, 4 dviračiai-vežimai šoviniams, 6 telefono aparatai, daug telefono kabelio, 2 vežimai, 4 arkliai ir apie 50 belaisvių. Netoli Vievio buvo paimtas intendantūros sandėlis, iš kurio pavyko viską išsivežti. Mūsų nuostoliai – 3 užmušti ir 25 sužeisti kareiviai.

    Po šių kautynių bolševikai, sužinoję, jog lietuvių jėgos šiame bare yra daug menkesnės ir, be to, vokiečiai jiems nepadeda, ruošėsi lietuvius pulti. Jau balandžio 6 dieną lietuviai turėjo žinių, jog Žaslių bare priešas koncentruoja didesnes jėgas. Balandžio 7 dieną vakare buvo pastebėtas jų intensyvus judėjimas. Rinktinė pasiruošė gintis, budėjimas pozicijose buvo sustiprintas, rezervinės kuopos įspėtos būti pasiruošusios.

Balandžio 8 dienos mūšis

Nuotrauka Nr.  13: Žaslių kautynės: 1919 m. balandžio 8 d. situacija. Sudarė E. Kuckailis. 2019 m.

   Balandžio 8 dieną anksti rytą tirštos priešo grandinės pradėjo smarkų puolimą Žaslių–Strošiūnų bare. Šiuos du punktus skyrė tankus miškas, išraižytas griovių ir net kalnagūbrių, todėl kautynių metu tarp veikiančių dalių buvo sunku palaikyti ryšį. Nors telefonų jau turėta, bet jie blogai veikė. Kautynių metu Žiežmarių–Strošiūnų telefono linija visiškai nustojo veikusi, todėl kuopų vadams teko veikti savarankiškai ir reikšti daug iniciatyvos.

   Kairiajame sparne (Žasliai–Pajautiškės) barą gynė II pėst. pulko I ir II kuopos ir Atskirojo bataliono žvalgų komanda (apie 30 vyrų) bei IV kuopa, kurioje buvo taip pat ne daugiau kaip 50 vyrų. Šioms pajėgoms vadovavo karin. K. Škirpa. Bolševikai ypač smarkiai puolė Žaslių geležinkelio stotį ir Talpūnus, o Pajautiškes bandė apsupti mišku iš pietų pusės ir suduoti smūgį iš sparno. Tačiau II pėst. pulko II kuopa sulaikė priešo puolimą ir privertė jį trauktis atgal mišku į rytus. Karin. K. Škirpa, gavęs pranešimą, jog II pėst. pulko III kuopa, bolševikų smarkiai spaudžiama ties Strošiūnais, nepajėgia atsilaikyti, vos prasidėjus mūšiui pasiuntė jai į pagalbą karin. A. Jakšto vadovaujamą Atskirojo bataliono II kuopą. Be to, žinodamas apie dar menką šio bataliono pasirengimą kovoms, karin. K. Škirpa iš turėto rezervo nukreipė į Strošiūnus ir to paties bataliono IV kuopą. Priešas buvo kontratakuotas ir durtuvų kautynėse priverstas pasitraukti į Mijaugonių kaimą. Žvalgų komanda buvo pasiųsta ryšiui tarp Pajautiškių ir Strošiūnų palaikyti.

   Bolševikai, panaudoję smarkią artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį, toliau didelėmis jėgomis puolė karin. K. Škirpos vadovaujamą barą, ypač jo kairįjį sparną. Jį gynusi II pėst. pulko I kuopa, neatlaikiusi puolimo, apie 17 val. pasitraukė iš Žaslių stoties ir miestelio.

   Pasitraukus I kuopai, susidarė pavojus II kuopai, gynusiai Pajautiškes, nes kairysis sparnas tapo atviras ir bolševikai galėjo apeiti iš sparno. Kairiajam sparnui apsaugoti dar buvo nusiųstas II kuopos vienas būrys, buvęs rezerve 150-oje aukštumoje, tačiau jis bendros padėties jau neišgelbėjo. Apie susidariusią padėtį pranešus rinktinės vadui karin. J. Butkui, šis įsakė atsitraukti į Žiežmarius. II kuopa per Tarpumiškių dvarą apie 18 val. 30 min. atsitraukė į nurodytą vietą.

   Žaslių kautynėse bolševikų pajėgų naudota ginkluotė: Mosino šautuvas (Rusija) ir jo užtaisymas, kulkosvaidis „Maxim“ (Rusija). Pagal mūšio teritorijoje rastus šaudmenis nustatė E. Kuckailis. 2019 m.

   Nepasisekus bolševikų puolimui į Strošiūnus, jie sutelkė artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį į Atskirojo bataliono II ir IV kuopų barą – kapines ir 115 aukštumą. Dalis bolševikų, atsidūrę kairiajame baro sparne, iš miško įžambine ugnimi apšaudė abi kuopas. Tuo būdų bolševikai puolė frontu nuo Mijaugonių kaimo ir iš sparno, t.y. iš miško. Nors priešo artilerijos sviediniai krisdavo maždaug už vieno kilometro kuopų užnugaryje, tačiau tarp menką patyrimą turinčių karių jie kėlė paniką. Todėl į kairįjį sparną buvo pasiųsta sustiprinta žvalgyba, kuri privertė priešą iš šio sparno pasitraukti.

   Pačiame kautynių įkarštyje sugedo IV kuopos kulkosvaidis, o ir šovinių jau nedaug tebuvo likę. Neprityrę kulkosvaidininkai ilgai nesugebėjo jo sutaisyti ir, tuo pasinaudoję, bolševikai dar atkakliau veržėsi pirmyn. Tuo kritišku momentu visgi pavyko kulkosvaidį sutaisyti ir besiartinantį priešą apšaudyti smarkia ugnimi, kuri bolševikams padarė daug nuostolių. Buvo matyti, kaip bolševikai, jau lipantys per lauke buvusią tvorą, krito nuo kulkosvaidžio ugnies. Daug jų buvo nukauta ir nuo kuopų karių taiklių šautuvų šūvių. Nuolat buvo girdėti II kuopos vado karin. A. Jakšto raginimai: „Vyrai, tik taikykit, vyrai taikykit!“. Vietinių gyventojų pasakojimu, bolševikai iš to lauko išsivežė apie 80 nukautų ir sužeistų kareivių. Jų puolimas buvo sustabdytas.

   Nesitikėdami iš priešakio išstumti lietuvius iš jų užimtų pozicijų, bolševikai mišku apėjo IV kuopos kairįjį sparną ir puolė iš šono. Pastebėjus šį jų manevrą, smarkia ugnimi buvo priversti pasitraukti Pajautiškių kryptimi. Tačiau apie 17 val. bolševikai dar didesnėmis jėgomis bandė pakartoti savo manevrą. Suspietus artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį, bolševikai visiškai pakriko ir pasitraukė Mijaugonių kaimo kryptimi. Temstant kautynės aprimo.

   Kautynėse ties Strošiūnais ypač pasižymėjo šie Atskirojo bataliono kariai: puskarininkiai Petras Daunoras, Juozas Pocius, Juozas Černiauskas, skyrininkas Domininkas Narbutas, eiliniai Aleksas Baušys, broliai Pranas ir Motiejus Kilikevičiai, Pranas Valkauskas, Andrius Makarevičius, Stasys Jakubauskas, Jonas Janušaitis, Petras Šimkus, Juozas Vaičaitis, Jonas Plioplys, Stasys Karpavičius ir kt.

   Įsitikinus tolesnio puolimo prieš stambias bolševikų pajėgas neperspektyvumu, balandžio 8 d. vakare buvo gautas rinktinės vado karin. J. Butkaus įsakymas visoms kuopoms atsitraukti iki Gurklių kaimo. Po keletos dienų Atskirasis batalionas grįžo į Kauną, o II pėst. pulko I batalionas prieš Žiežmarius užėmė šias pozicijas: viena kuopa su 2 kulkosvaidžiais – Gurklių dvare, III kuopa su 1 kulkosvaidžiu – Turlaviškių kaime, artilerijos baterija – prie Cegelnės. Vokiečių sargybos buvo išdėstytos Žiežmarius miestelio pakraščiuose prie kelio Remizavas–Vievis–Aukštadvaris.

Nuotrauka Nr.  14: Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapai Žiežmarių kapinėse. 2014 m. V. Budvyčio nuotr.

Kautynių rezultatai

   Kovų su bolševikais metu šiame bare žuvo 4, sužeista 40 ir dingo be žinios 20 kareivių. Balandžio 10 dieną Žiežmariuose įvyko iškilmingos žuvusių karių laidotuvės, dalyvaujant didelei miniai aplinkinių gyventojų. Jose taip pat dalyvavo Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka su štabu ir daugybe karių.

   Reaguodama į bendrą lietuvių puolimą prie Daugų ir Žaslių Vilniaus kryptimi, Sovietų Rusijos vyriausybė priekaištavo Vokietijai, jog bolševikų kariuomenės dalys buvo puolamos prisidengus vokiečių kariniais daliniais ir tuo būdu buvo pažeidžiama 1919 m. sausio 18 dieną sutartimi tarp šių valstybių nustatyta demarkacijos linija. Nors vokiečiai faktiškai šios linijos laikėsi, o bolševikai ją dažnai pažeidinėjo. Šiuo atveju Vokietijos vyriausybė pageidavo, jog Lietuvos valdžia tinkamai išspręstų šį klausimą. Todėl Lietuvos vadovybė ir nutarė savo karinius dalinius atitraukti. Balandžio 9–10 dieną Strošiūnų–Pajautiškių–Žaslių miestelio ir geležinkelio stoties baras buvo perduotas vokiečių apsaugai.

   Lietuvos kariuomenės atsitraukimas iš fronto ir sąlyčio su bolševikais netekimas turėjo neigiamų pasekmių, kai lenkai 1919 m. balandžio 19–21 d. puolė Vilnių. Lietuviai šioje kovoje negalėjo dalyvauti, ir bolševikai, pasinaudoję tokia padėtimi, laisvai pasitraukė iš fronto į šiaurę Maišiagalos kryptimi. Įvertinant Daugų–Žaslių karinių operacijų prieš bolševikus eigą ir rezultatus, reikia konstatuoti, jog Lietuvos kariuomenės vadovybė, turėdama šiame bare nepalyginamai menkesnes karines pajėgas (3 labai prastai parengtus batalionus prie 5 bolševikų pulkus!), nutarė suduoti priešui lemtingą smūgį. Ir vis dėlto negalima neįvertinti fakto, jog nors šiose kautynėse ir nepasisekė sumušti priešo ir bent jau pasistumti Vilniaus kryptimi, tačiau čia buvo galutinai sutrukdytos bolševikų pastangos pro Alytų ir Kaišiadoris žygiuoti į Kauną ir užimti visą Lietuvą. 

MOKYKLŲ KŪRIMAS...

Senosios mokyklos Kaišiadoryse

   Kaišiadorių dviklasė geležinkelininkų mokykla pradėjo veikti 1896 m. spalio 11 d. Ji įsikūrė geležinkelio stočiai priklausančiame pastate. Ją lankė ne tik Kaišiadorių, bet ir aplinkinių stočių geležinkelininkų vaikai. Mokslas buvo nemokamas. Jis truko penkerius metus. Visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba, išskyrus tikybą, kurią lietuviams kun. Alfonsas Varnas aiškino lietuviškai. Pirmuoju mokyklos vyresniuoju mokytoju buvo Ivanas Veremėjus, kilęs nuo Semeliškių. Jis 1888 m. buvo baigęs Molodečno mokytojų seminariją. N. Astachovas dėstė literatūrą, fiziką ir geometriją. Buvo reiklus, mokinių gerbiamas mokytojas. 1914 m. birželio 1 d. Minske įvyko Rusijos geležinkelininkų mokyklų atstovų paradas, kuriame dalyvavo ir kaišiadoriečiai, vadovaujamo Nikitos Astachovo. Pasitraukęs iš Kaišiadorių (1915), Astachovas visą laiką dirbo pedagoginį darbą. Paskutinė jo darbovietė – viena Lipecko srities Jeleco miesto vidurinė mokykla. Mokykloje dar yra dirbę šie mokytojai: Ivanas Naumčenka, buvęs karininkas (žuvęs fronte 1915 m.), Osipas Senko (mirė pasitraukęs iš Kaišiadorių), dainavimo mokytojas – stoties teleragfistas Želovskis, gimnastikos mokytojas Archipovas ir kt. Kada jie išvyko iš miesto, jų likimas nežinomas. Vyresniuoju mokytoju tuo laiku dirbo Osipas Tarasevičius. Kaišiadorietė Jadvyga Laurinavičiūtė apie šią mokyklą, kurioje ji mokėsi, štai ką prisiminė. Mokykloje nebuvo dėstoma jokia užsienio kalba. Algebros nemokė, tačiau buvo mokomi fizika, geografija ir ypač rusų istorija. Klasėje būdavo po 15-20 mokinių. Tėvų prašomi, mokytojai priimdavo į mokyklą vieną kitą ir ne geležinkelininkų vaiką. Mokykloje kartu mokėsi ir berniukai, ir mergaitės. Šiek tiek turėjom vaizdinių mokymo priemonių. Fizikos pamokose darė įvairius bandymus. Visi Mokiniai vilkėjo mokyklines uniformas. Mokykla turėjo biblioteką. Knygų stovėjo dvi didelės spintos. Jas išdavinėjo mokytojas Osipas Senko. Knygų likimas buvo toks: 1915 m. vasarą į Kaišiadoris įžengė vokiečiai. Kadangi ten, kur dabar benzino kolonėlė, jiems sunku buvo pravažiuoti su arkliais, jie į balas suvertė mokyklos knygas... Jurgio Žitkaus liudijimu, 1913-1914 m. m. buvo įvestas karinis apmokymas. Mokiniai turėjo medinius šautuvus („net su durtuvais“), mokėsi rikiuotės pratimų. Kiek mokinių baigė Kaišiadorių dviklasę geležinkelininkų mokyklą, nepavyko nustatyti. Iš archyvinių duomenų, kuriuos pateikė kraštotyrininkas Č. Šaduikis, matome, kad 1900 m. mokėsi 77 mokiniai, 1910-1911 mokslo metais – 78. Kadangi mokslas truko penkerius metus, pirmoji ją baigusiųjų laida turėjo būti išleista 1901 m., paskutinioji – 1915 m. pavasarį. Paskutinės laidos moksleivis Jurgis Žitkus išvardino dešimt bendraklasių, kurie kartu su juo baigė mokyklą. Tai buvo, anot jo, mažiausioji laida. Todėl galima manyti, kad ją baigė ne mažiau kaip 140 vaikų. Kaišiadoryse buvo ruošiami mokiniai į aukštesniąją technikos mokyklą Vilniuje, kuri išleisdavo diplomuotus specialistus – geležinkelininkus: tiltų statytojus, mechanikus ir t. t. Pavyzdžiui, Mykolas Žitkus (1884-1939), baigęs Vilniaus technikos mokyklą, dirbo geležinkelio ruožo viršininko padėjėju Charbine, o vėliau, grįžęs į Lietuvą, buvo apskrities inžinieriumi. Tačiau ne visi mokiniai vykdavo toliau mokytis į Vilnių. Ka kurie, išlaikę užsienio kalbos egzaminus, stodavo į gimnazijas, baigdavo aukštuosius mokslus. Per visą mokyklos gyvavimo laiką, joje yra dirbę daugiau kaip 10 mokytojų, baigusių mokytojų seminarijas. Gana dažnai mokytojai keitėsi. Geležinkelininkų dviklasė mokykla Kaišiadoryse baigė savo gyvenimą, kai miestelį užėmė vokiečiai – 1915 m. rugpjūčio 8 d. Iki Antrojo pasaulinio karo jos patalpose buvo įsikūrusi vidurinė mokykla (vėliau gimnazija). Pastatas sudegė 1944 m. liepos 15 d.

   Žiežmarių pradžios mokykla Nr. 2 (su dėstomąja žydų kalba) buvo įkurta 1920 m. rugsėjo 1 d., o veikti pradėjo po mėnesio – spalio 1 d. Ją išlaikė Žiežmarių valsčiaus savivaldybė, mokytojams atlyginimus mokėjo Švietimo ministerija. Nuo 1920 m. rugsėjo 1 d. šios mokyklos vedėju buvo paskirtas mokytojas Mauša Šeiferis, gimęs 1899 m. gegužės 23 d. Žiežmariuose. Kartu su Mauša Šeiferiu šioje mokykloje pradėjo dirbti dar du mokytojai – Mauša Gliauberzonas ir Rebeka Simanavičiūtė (gimusi 1901 m. Valkininkuose; šioje mokykloje dirbo iki 1928 m. rugpjūčio 1 d.) 1920 m. rudenį pagal sąrašus joje mokėsi 210 mokinių ir dėstė 4 mokytojai. Apsilankęs mokyklų inspektorius mokykloje rado 170 mokinių, todėl vieną valdžios išlaikomą mokytoją įsakė pašalinti iki gruodžio 25 dienos. Žydų reikalų ministerijos mokyklų skyriaus viršininkas prašė palikti mokytoją, nes mokykloje buvo daug mokinių, o dauguma inspektoriaus lankymosi metu mokykloje nebuvusių mokinių neturėjo drabužių, todėl jie mokyklos nelankė tik laikinai. 1927 m. gruodžio 23 d. duomenimis, iš 140 mokinių dėl drabužių trūkumo mokyklos nelankė jau tik 3 mokiniai. 1921 m. kovo 1 d. duomenimis, mokykloje dirbo 5 mokytojai: Rebeka Simanavičiūtė, Mauša Gliauberzonas, Mauša Šeiferis, Saliamonas Gurvičius ir Abraomas Goldbergas. Tuo metu mokykloje mokėsi 175 mokiniai (93 berniukai ir 82 mergaitės). Mokyklą išlaikė Žiežmarių valsčiaus valdyba. 1921 m. gegužės mėnesį mokykla persikėlė iš Vilniaus gatvės į du pastatus Žaslių gatvėje. Viena pirmųjų šios mokyklos mokinių Dora Pilianskienė prisimena: „Žydų liaudies mokykla buvo suorganizuota 1920 metais. Ji buvo 6 klasių. Vėliau vaikai eidavo mokytis į žydų gimnaziją Kaune, bet tam reikėdavo pinigų. Aš ją baigiau 1926 metais, turėdama 13 metų. Vėliau niekur nesimokiau, nes žydų gimnazija buvo Kaune, o aš neturėjau pinigų joje mokytis. Turėdama 13 metų, atsisėdau siūt su tėvu – reikėjo duonai uždirbt“.

   1924 m.  Žiežmariuose gyveno 1100 žydų gyventojų, iš jų žydų vaikų nuo 7 iki 14 m. buvo 182. Nuo 1928 m. rugsėjo 20 d. šioje mokykloje pradėjo dirbti mokytoja Maša Magūnienė. Ji 1926 m. buvo baigusi dviejų metų trukmės „Tarbut“ mokytojų kursus Kaune. Nuo 1934 m. lapkričio 5 d. dirbo mokytoja Cijona Keidanskytė. Ji 1930 m. baigė Ukmergės „Šviesos“ gimnaziją ir 1933 m. dviejų metų trukmės „Tarbut“ mokytojų kursus. Tarpukariu mokykloje taip pat dirbo mokytojai Rožė Holcbergaitė, Š. Lacmanas. Tikybos mokė Berelis Zilberis (1930 m.), Abraomas Goldbergas, Saliamonas Gurvičius. Nuo 1934 m. rugsėjo 1 d. vienerių metų laikotarpiui Žiežmarių valsčiaus viršaitis Ignas Jacinavičius iš Kaišiadorių dvaro savininko Kazimiero Strumilos už 700 Lt išnuomojo Žiežmarių pradžios mokyklai Nr. 2 patalpas, kurias sudarė 6 kambariai. Šioje mokykloje 1922 m. mokėsi 200 vaikų (buvo 3 skyriai), 1936 m. sausio mėn. – 140 mokinių, 1938 m. sausio 1 d. – 134 mokiniai, 1940 m. I pusėje – 123 mokiniai. 1934 m. vasario 10 d. Žiežmarių žydų pradžios mokyklos mokiniai suruošė žydų vaikams viešą vakarą. Mokiniai vakaru buvo patenkinti. 1939 m. birželio 2 d. mokyklą aplankė Trakų apskrities pradžios mokyklų inspektorius J. Stasiulionis. Jo parašytoje ataskaitoje yra pateikiama nemažai faktų apie šią mokyklą. Tuo metu mokykla buvo įsikūrusi 1923 m. statytame mediniame išnuomotame name. Klasės užėmė 150 kv. m plotą. Dirbo trys mokytojai. Mokyklos vedėjas buvo mokytojas Mauša Šeiferis, mokykloje išdirbęs 19 metų. Buvo išlaikęs egzaminus prie Švietimo ministerijos. Mokėjo lietuvių, hebrajų, žydų (jidiš), rusų ir vokiečių kalbas. Jis mokė I skyriaus vaikus. („Lankydamas mokyklą radau vedant kūno kultūros pamoką. Mokytojas Šeiferis yra rūpestingas darbininkas ir mokymo – auklėjimo darbą rimtai dirba“ – pastebėjo mokyklų inspektorius). Mokytojas Samuelis Sidreris mokykloje išdirbo 15 m. Buvo baigęs Kauno žydų mokytojų seminarijos „Javnė“ 2 kursus. Mokėjo lietuvių, hebrajų, žydų (jidiš) ir vokiečių kalbas. Jis mokė II ir IV skyrių mokinius. Apie jo auklėtinius inspektorius parašė: „Patikrinau mokinių žinias iš lietuvių kalbos, istorijos, tėvynės pažinimo. Mokinių paruošimas pakankamas. Mokytojas Sidreris mokymo – auklėjimo darbą stengiasi gerai dirbti“.Mokytoja Libė Sidrerienė šioje mokykloje buvo išdirbusi 13 m. Buvo baigusi Telšių žydų mokytojų seminarijos „Javnė“ 2 kursus. Mokėjo lietuvių, hebrajų, žydų (jidiš), rusų ir vokiečių kalbas. Ji dirbo su III skyriaus mokiniais. Iš inspektorius J. Stasiulionio ataskaitos: „III sk. mokiniai žemėlapyje parodė Lietuvos upes, miestus. Iš „Mano knygelės“ paskaitė straipsnelį „Teisingumas“ ir papasakojo jo turinį. Keletas mokinių parašė sakinių ir išnagrinėjo. Padeklamavo keletą eilėraščių. Rašto darbai tvarkomi gerai. Mokytoja Sidrerienė mokymo – auklėjimo darbą rūpestingai dirba“. Tuo metu mokyklos sąrašuose buvo 134 mokiniai (I skyriuje – 45 mokiniai, II – 23, III – 53, IV – 13). Tą dieną mokykloje dėl ligos ir kitų svarbių priežasčių nebuvo 6 mokinių. Mokykloje renkamos „įvairios kolekcijos“. Mokyklos kronika vedama nuo 1932 m. rugsėjo 1 d. Per 1938–1939 mokslo metus mokiniams buvo surengtos 4 ekskursijos tirti gamtą ir apylinkės istoriją, tėvų komitetas vedė tris posėdžius, rūpinosi mokyklos ūkio reikalais ir beturčių mokinių šelpimu. 1938 m. gruodžio 18 d. ir 1939 m. gegužės 7 d. mokytojai visuomenei surengė vakarėlius, kurių programoje buvo dainos, deklamuojami eilėraščiai ir skaitomi referatai. Juose apsilankė 40 žmonių. 1938 m. gruodžio 17 d. mokytoja L. Sidrerienė skaitė paskaitą „Vaikų melas“, kurioje dalyvavo 30 žmonių. Įėjimas į šiuos renginius buvo nemokamas.

   Žaslių pradžios mokykla Nr. 2 (su dėstomąja žydų kalba) buvo įkurta 1920 m. rugsėjo 15 d. Tačiau yra duomenų, kad jau 1909 m. Žasliuose veikė privati žydų pradžios mokykla. 1921 m. kovo 1 d. duomenimis, Žaslių pradžios mokykloje Nr. 2 dirbo du mokytojai – Abraomas Šeras ir Urjasas Rabinavičius. Tuo metu mokykloje mokėsi 81 mokinys (11 berniukų ir 70 mergaičių) nuo 7 iki 14 metų amžiaus. 1921 m. rugsėjį mokytojas U. Rabinavičius paties prašymu atleistas iš darbo. 1929–1930 mokslo metais ir anksčiau tikybą dėstė Mendelis Zilbermanas. Nuo 1931 m. gruodžio 1 d., 1930 m. baigęs Telšių žydų „Javne“ mokytojų seminarijos kursą, Žaslių žydų pradžios mokykloje pradėjo dirbti mokytojas Abraomas Šlioma Babušas. Nuo 1933 m. lapkričio 11 d. šioje mokykloje pradėjo dirbti mokytojas Nachmanas Figas. Jis 1932 m. baigė Telšių žydų „Javne“ mokytojų seminariją. 1936 m. šios mokyklos mokytojas Abramas Garberis, jo prašymu, buvo perkeltas dirbti mokytoju į Kėdainių apskrities Krakių pradžios mokyklą nr. 2.

   1938 m. gruodžio 9 d. mokyklą aplankė Trakų apskrities pradžios mokyklų inspektorius M. Vaišnys. Savo anketoje jis pateikia nemažai informacijos apie šią mokyklą. Mokykla buvo išlaikoma valsčiaus savivaldybės. Joje buvo trys komplektai: du komplektai išlaikomi Švietimo ministerijos, trečias – mokinių tėvų. Dirbo trys mokytojai. Dviem mokytojams atlyginimus mokėjo Švietimo ministerija, vienam – mokinių tėvai. Mokyklos vedėjas buvo Abraomas Šlioma Babušas, dirbo su III ir IV skyrių mokiniais, mokytoja Chiena Babušienė – su II skyriaus mokiniais. Mokytojas Ješajas Reitenbortas dirbo su I skyriaus mokiniais, kurių dauguma buvo 7–8 metų („Jie galėtų lankyti pavasaryje“ – pastebėjo mokyklų inspektorius). Pagal sąrašus tuo metu mokyklą lankė 116 mokinių: I skyrių – 37 mokiniai, II – 34, III – 21, IV – 14. Patikrinimo dieną (1938 m. gruodžio 9 d.) mokykloje nebuvo 28 mokinių – dauguma sirgo tymais. Mokyklos kronika vedama nuo 1925 metų. 1938-aisiais mokslo metai prasidėjo rugsėjo 1 d. Tėvų komitetas išrinktas rugsėjo 23 d. Jiems mokyklos vedėjas iki inspektoriaus atvykimo dienos perskaitė dvi paskaitas: „Švaros reikšmė auklėjimui“ (jos klausė 48 tėvai) ir „Snukio ir nagų liga“ (klausė 89 tėvai). Inspektoriaus nuomonė apie mokyklą tokia: „Patalpa mokyklai visai netinkama: tamsi, neturi rūbinės, prie didelės gatvės ir t. t. (…) Bendrai tenka pasakyti, kad mokiniai turėtų būti drausmingesni. Atrodo, kad mokytojai per mažai dėmesio kreipia į auklėjimą, be to, neturi pasigaminus mokslo priemonių, kurių tinkamai pavartojus, būtų galima pasiekti žymiai geresnių rezultatų“.

   1936 m. nurodoma, kad mokyklos pastatas senas, medinis, statytas dar rusų laikais, tačiau jau 1938 m. rašoma, kad  mokykla buvo 1922  m. pastatytame ir išnuomotame mediniame name, kuriame klasės užėmė 130 kv. m plotą. Mokykla turėjo savo kiemą su malkine ir išviete bei daržą.

   1936 m. sausio mėnesį mokėsi 136 mokiniai, 1938 m. sausio 1 d. – 122, 1940 m. I pusėje – 100 mokinių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941 m. liepos 12 d. miestelyje buvo trys pedagogai - Žaslių pradžios mokyklos Nr. 2 vedėja Vichnė Feigelmanaitė (šioje mokykloje dirbo nuo 1940 m. balandžio 16 d.), mokytojai – Chaimas Šlioma Gutmanavičius (dirbo nuo 1934 m. gruodžio 1 d.) ir Mendelis Zilbermanas.

   VĖL OKUPACIJOJE...

1949 m. tremties pėdsakai Kaišiadoryse

   1949 m. kovo 25–30 dienomis ir balandžio mėn. vykdyta Baltijos šalių gyventojų masinio trėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Priboj“ (liet. – „Bangų mūša“). Vienos didžiausios pokario metais Baltijos šalyse vykdytos sovietinio genocido akcijos metu į tolimus, atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus – Krasnojarsko kraštą, Novosibirsko, Tomsko, Omsko, Irkutsko ir Amūro sritis buvo ištremta apie 95 tūkst. žmonių (apie 32 tūkst. iš Lietuvos, 42 tūkst. iš Latvijos, 21 tūkst. iš Estijos). Didelę tremtinių dalį sudarė moterys ir vaikai. Ši akcija neaplenkė ir Kaišiadorių rajono. Iš viso 1949 m. iš Kaišiadorių rajono ištremtos 179 šeimos – 541 žmogus.

Nuotrauka Nr.  16: Paminklas tremtiniams Kaišiadoryse. 2014 m. V. Budvyčio nuotr.

Trėmimai

   1949 m. kovo 25 dieną buvo vežami gyventojai į Kaišiadorių geležinkelio stotį, kur tremiamųjų jau laukė gyvulinių vagonų ešelonas. Į jį buvo „kraunami“ Kaišiadorių ir Prienų (Jiezno) rajonų gyventojai. Tremiamųjų kaišiadoriečių sąrašus pasirašė Kaišiadorių raj. LDT vykdomojo komiteto pirmininkas F. Dastikas, Lietuvos KP(b) Kaišiadorių rajono komiteto sekretorius Sujeta ir MGB Kaišiadorių rajono skyriaus viršininkas papulkininkis Samošinas.

   Dauguma tų metų kaišiadoriečių tremtinių buvo nuvežti į Irkutsko srities Usoljės rajoną, „iškrauti“ Angaros geležinkelio stotyje, iš ten nugabenti į tame rajone esančius Žilkino svinosovchozą arba į Kirovo kolchozą. Dalį tų metų tremtinių pakeliui išlaipino Krasnojarsko krašte, nuvežė į Užuro sovchozą, kai kas papuolė į kitus Irkutsko srities rajonus.

   Praėjus dviem savaitėm, 1949 m. balandžio 12-14 dienomis buvo renkami besislapstantys gyventojai. Buvo sudarytas jungtinis „bėglių“ ešelonas, kuris tremiamuosius, tarp jų ir Kaišiadorių rajono gyventojus, nuvežė į Irkutsko srities Zalarių geležinkelio stotį, iš ten jie buvo vežami prie Lenos upės, paskui baržomis plukdomi Lenos, vėliau  – Vitimo upėmis iki Bodaibo miesto, kur juos išskirstė po to rajono gyvenvietes. Jie dirbo aukso kasyklose, priklausiusiose trestui „Lenzoloto“.

   Papildomame trėmime balandžio mėnesį iš Kaišiadorių rajono ištremtos 25 šeimos, apie 100 žmonių  (buvo planuota ištremti 25 „buožių“ šeimas ir vieną partizanų šeimą). Iš viso 1949 m. iš Kaišiadorių rajono ištremtos 179 šeimos – 541 žmogus. Fiksuoti 9 tremiamųjų bandymai pabėgti: iš jų 2 žmonės buvo užmušti, 1 sužeistas, 5 sulaikyti, 2 pabėgo.

   Daugiausia tremtinių buvo iš Kruonio apylinkės139 žmonės, iš Rumšiškių88, iš Žiežmarių74, iš Žaslių 55. Tremtyje mirė septyniasdešimt penki tų metų tremtiniai, o grižę į Lietuvą mirė 173 tų metų tremtiniai.

   Kaip visada, taip ir 1949 m. trėmimo planas buvo įvykdytas, apie tai kalba LKP(b) CK biuro 1949 m. kovo 29 d. nutarimas „Apie 1949 m. kovo 25-28 d. gyventoju trėmimo iš Lietuvos rezultatus". Nutarime sakoma: „Išklausęs Lietuvos SSR Valstybės Saugumo ministro drg. Garlinskio pranešimą apie buožių ir banditų šeimų iškeldinimo už Lietuvos SSR ribų išdavas, Lietuvos KP(b) CK mano, kad parengiamasis darbas ir iškeldinimo priemonės atliktos organizuotai. Lietuvos KP(b) CK pažymi, kad šiame darbe labai didelę pagalbą suteikė SSR Sąjungos Valstybės Saugumo ministerijos darbuotojai“.

Atgal