Apie savivaldybę

Kaišiadorių rajonas užima puikią geografinę padėtį – yra ne tik tarp didžiausių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries, bet ir tarp didžiausių Lietuvos miestų – sostinės Vilniaus bei „laikinosios sostinės“ Kauno. Abu didmiesčius jungia per Kaišiadorių rajoną einančios svarbiausios šalies automobilių ir geležinkelio magistralės. Traukiniu iš Kaišiadorių iki Vilniaus – 67 km, iki Kauno 37 km, automobiliu – atitinkamai 73 ir 47 km, nuo Žiežmarių važiuojant Vilniaus–Kauno–Klaipėdos greitkeliu.

Kaišiadorių rajonas ribojasi su Širvintų, Prienų, Kauno, Jonavos rajonais bei Elektrėnų savivaldybe. Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorija užima 108700 ha, iš jų 54,84 % – dirbamos žemės plotai, 29,2 % – pramonės įmonės ir keliai, 3,85 % – vandenys, 2,48 % – miestai ir gyvenvietės, 2,22 % – pramonės įmonės ir keliai, 7,36 % – kitos paskirties plotai. Kaišiadorių krašto žemės pagal geomorfinę sandarą priskiriamos Pabaltijo žemumos sričiai, kuriai būdinga žemės paviršiaus formų įvairovė – lygumos, nuolaidumos ir slėniai, plynaukštės ir pakilumos. Miškingas, menkai vandeningas ir agrarinis kraštovaizdis labai nevienalytis: ryškus žemėvaizdžio kalvotumas, banguotumas ir daubotumas. Reljefas kiek lygesnis centrinėje, vakarinėje ir rytinėje – tai yra miškingose rajono dalyse. Didžiausios aukštumos išsidėsčiusios greta iškiliausio Dzūkų aukštumos taško – Gedanonių kalno. Jos plyti pietiniame rajono pakraštyje (Nemaitonių sen.). Čia yra kalvų, kurių viršūnės iškilusios net iki 251m aukščio virš jūros lygio. O žemiausia vieta – Kauno marios telkšo tik 44 m aukštyje. Rajonas priskiriamas neežeringoms administracinėms teritorijoms. Didžiausiais laikomi Kalvių (180 ha), Žaslių (101 ha), Neprėkštos (40,5 ha) ežerai. Natūralių ežerų trūkumą kompensuoja dirbtiniai tvenkiniai. Vienas didžiausių Lietuvos dirbtinių vandens telkinių – Kauno marios – užliejo 6 400 ha sausumos plotą. Apie trečdalis priklauso Kaišiadorių rajonui. Greta marių, ant kalvos, įrengta viena didžiausių šalies vandens talpyklų – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės baseinas, kurio plotas 306 ha, perimetras 6,8 km, gylis 15,5 m. Elektrinės turbinos, kuri sukasi 150 kartų per minutę greičiu, galingumas yra 205 Mw.

Kaišiadorių rajone yra saugomos europinės svarbos gamtinės buveinės ir draustiniai, gausu retų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų. Tai meteoritinės kilmės Kaukinės ežeras, mineralinis šaltinis Darsūniškyje, storiausia Lietuvoje Rumšiškių miško pušis, dešimties kamienų liepa Antakalnio kaime. Rajone gyvena apie 30 600 žmonių, iš jų 11000 miestuose, 19 600 kaimuose, 95 % lietuvių, 3 % rusų, 0,8 % lenkų, 1,2 % kitų tautybių gyventojų. Nors šiuo metu tautybių įvairove rajonas ir negali pasigirti, tačiau praeityje čia gyveno įvairių tautybių žmonės, įamžinę save krašto vietovardžiuose. Rajono centro vardas – Kaišiadorys unikalus dėl arabiškos kilmės. Jo vardas kildinamas iš kilmingo totoriaus, gyvenusio šiose vietose dar XVI amžiuje, vardo Chaišadaras. Totorių, čia atvykusių Vytauto Didžiojo laikais ir ištikimai gynusių Lietuvą nuo užpuolikų, kadaise buvo gausiai gyventa ne tik dabartinių Kaišiadorių apylinkėse, bet ir šiaurinėje rajono dalyje. Tą rodo ne tik istoriniai šaltiniai, bet ir totorių palikti gyvenviečių vardai. Kruonio apylinkės žymios tuo, kad čia gyventa karaimų.

Kaišiadorių rajono miesteliuose išlikę savitos architektūros pastatų – tai palyginti neseniai čia gyvenusios žydų bendruomenės pėdsakai. Taip pat būta nemažai rusų ir lenkų – pastarųjų daugumą sudarė to meto diduomenė – sulenkėję vietiniai dvarininkai. Šis regionas svetingas ir buvo persekiojamiems dėl savo tikėjimo. Šilonyse (Palomenės sen.) XVI amžiuje susikūrė evangelikų reformatų bendruomenė; jėzuitams išstūmus reformatus iš Vilniaus, čia rinkdavosi sinodas – kurį laiką Šilonys buvo Lietuvos evangelikų reformatų centru. Kadaise buvęs garsus Paparčių dominikonų vienuolynas (įkurtas 1649 m.), po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus dominikonų vienuolyną, keliasdešimčiai metų tapo ne tik Lietuvos dominikonų provincijos administraciniu, bet ir kultūriniu centru. Šiame krašte prieglobstį rasdavo dėl savo tikėjimo Rusijoje persekioti rusų sentikiai, apie kuriuos primena jų maldos namai Dūdiškėse ir Mūro Strėvininkuose. Dešimtys rajono teritorijoje buvusių dvarų ir dvarelių – senosios elitinės bajoriškos kultūros bastionų – primena apie juose gyvenusius žmones, jų įnašą į Lietuvos kultūrinį, visuomeninį ir politinį gyvenimą.

Kaišiadorių rajono teritorijoje gyvenusiems ar kitaip su ja susijusiems žmonėms, o ypač vietiniams dvarininkams visada buvo artimas laisvės siekis. Jie buvo pirmieji tarp kovotojų už savo šalies nepriklausomybę. Kalvių dvaro (Kruonio sen.) savininkas, žymus visuomenės veikėjas Tomas Vavžeckis buvo vienas iš 1794 m. sukilimo vadovų. Broliai Faustynas ir Feliksas Ciecierskiai, dar prieš tapdami Paparčių dominikonų vienuolyno vyresniaisiais, išgarsėjo 1797 m. rengtu pirmuoju sąmokslu prieš carinę valdžią. Paparčių kapinėse palaidotas Vincentas Matuševičius – 1831 m. sukilimo būrio vadas. Sukilėlių būrių vadovavo ir Strėvininkų dvaro (Žiežmarių sen.) savininkas Gabrielius Juozapas Oginskis. Vieni iš 1863 m. sukilimo organizatorių buvo Kasciukiškių dvaro (Kaišiadorių sen.) savininkas, dailininkas Antanas Zaleskis ir broliai Edmundas ir Jurgis Kučevskiai iš Korsakų dvaro (Žaslių sen.). Kaišiadoryse ilgą laiką dirbo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, Didžiosios Kovos partizanų apygardos įkūrėjas. Pirmą kartą Kaišiadorys administraciniu centru tapo 1915m. vokiečiams okupavus Lietuvą, kai buvo įkurta Kaišiadorių apskritis. Atkūrus nepriklausomybę, 1918 m. gruodžio 6 d. Kaišiadoryse įvyko apskrities valsčių ir parapijų atstovų komitetų suvažiavimas; buvo suformuotas Kaišiadorių apskrities komitetas. 1919 m. panaikinta Kaišiadorių apskritis, kurios ribas buvo nustatę vokiečiai. Jos teritorija priskirta Trakų ir Kauno apskritims. Kai 1920 m. spalį Lenkija kartu su Vilniaus kraštu užgrobė Trakus, apskrities centras buvo perkeltas į Kaišiadoris. Tai truko iki 1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai. 1946 m. vėl buvo įkurta Kaišiadorių apskritis, nuo 1950 m. vadinama rajonu. Rajono teritorijos ribos keitėsi dažnai, tačiau jo centras likdavo tas pats. Šiandien patogus miesto ir rajono išdėstymas, geras susisiekimas leidžia perspektyviai planuoti teritorijas pramonei, agroturizmui, verslo plėtrai.

Kaišiadorių rajono ekonominė ir turizmo apžvalga

Kaišiadorių enciklopedija