Įtraukusis ugdymas: kaip kuriama mokykla, kurioje kiekvienas vaikas svarbus

Lapkričio pabaigoje, įgyvendinant Nacionalinės Švietimo agentūros projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk“ Nr. 10-045-P-0001, dalyvavau pedagogų kvalifikacijos tobulinimo stažuotėje Romoje „Building Inclusive Communities: Strategies for Promoting Well-being and Preventing Bullying in Schools”(„Įtraukiųjų bendruomenių kūrimas: gerovės skatinimo ir patyčių prevencijos mokyklose strategijos”), skirtoje įtraukiojo ugdymo stiprinimui ir patyčių prevencijai mokykloje.

Įtraukusis ugdymas nėra vien darbas su specialiųjų poreikių mokiniais. Tai požiūris, kad kiekvienas vaikas – su savo gebėjimais, patirtimis, emociniais sunkumais ar socialiniu fonu – turi teisę jaustis saugus ir vertinamas mokyklos bendruomenėje. Stažuotės metu daug dėmesio buvo skiriama tam, kaip mokytojo kasdieniai sprendimai, bendravimo stilius ir klasės atmosfera lemia, ar mokykla tampa įtraukia.

Dirbdama mokykloje kasdien susiduriu su labai skirtingais vaikais – skirtingų gebėjimų, šeimų, charakterių ir patirčių. Įtraukusis ugdymas man nėra teorinė sąvoka – tai nuolatinis ieškojimas, kaip pamokoje sudaryti sąlygas dalyvauti kiekvienam: ir tam, kuris mokosi greitai, ir tam, kuriam reikia daugiau laiko, ir tam, kuris tądien tiesiog neturi jėgų būti „kaip visi“. Stažuotė Romoje sustiprino supratimą, kad įtraukusis ugdymas prasideda nuo lankstumo, kantrybės ir pagarbos vaiko unikalumui, o ne nuo vienodų reikalavimų visiems.

Didelė stažuotės dalis buvo skirta patyčių temai. Akcentuota, kad patyčios nėra paprastas konfliktas tarp vaikų – tai pasikartojantis elgesys, paremtas galios disbalansu. Jos gali būti ne tik matomos, bet ir tyliai žalojančios: ignoravimas, atskyrimas nuo grupės, pašaipos ar elektroninės patyčios, kurios vaiką pasiekia bet kuriuo metu.

Kaip mokytoja, kasdien matau, kad patyčios dažnai prasideda nuo labai mažų dalykų – ne vietoje pasakyto juoko, nepastebėto vaiko ar ignoruojamo jausmo. Stažuotė privertė iš naujo įvertinti savo pačios reakcijas: kada skubu spręsti, o kada iš tiesų išklausau, kada baudžiu, o kada bandau suprasti. Grįžusi supratau, kad saugi ir įtrauki mokykla prasideda nuo santykio – nuo kasdienio mokytojo sprendimo matyti vaiką ne kaip problemą, o kaip žmogų.

Europos šalių patirtys rodo, kad vien draudimai ir bausmės patyčių nesustabdo. Vis daugiau mokyklų taiko atkuriamojo teisingumo principus – siekia ne tik sustabdyti netinkamą elgesį, bet ir atkurti santykius. Mokytojai mokomi kalbėtis su vaikais, padėti jiems suprasti savo elgesio pasekmes ir prisiimti atsakomybę.

Svarbi įtraukiojo ugdymo dalis – socialinis ir emocinis ugdymas. Vaikai mokosi atpažinti savo jausmus, išklausyti kitą, spręsti konfliktus be agresijos. Tai nėra atskira pamoka tvarkaraštyje – tai kasdienė mokyklos kultūra, kuri formuojama per mokytojo elgesį, reakcijas ir bendravimo pavyzdį.

Stažuotė Romoje dar kartą priminė, kad įtrauki mokykla negali egzistuoti be bendruomenės. Mokytojas nėra vienintelis atsakingas už vaiko gerovę – čia svarbus tėvų, administracijos, pagalbos specialistų ir visos mokyklos bendradarbiavimas. Tik veikdami kartu galime laiku pastebėti sunkumus ir padėti vaikui.

Grįžusi iš stažuotės padariau aiškią išvadą: kai vaikas jaučiasi priimtas, išgirstas ir gerbiamas, mažėja ir patyčių. Įtraukusis ugdymas prasideda ne nuo dokumentų ar programų, o nuo kasdienio santykio su vaiku. Būtent toks santykis ir kuria mokyklą, kurioje auga ne tik žinios, bet ir žmonės.

Dalia Krasauskienė,

Kaišiadorių r. Kruonio pagrindinės mokyklos anglų kalbos mokytoja