Kasdienybė su globojamu vaiku: ne tik iššūkiai, bet ir džiaugsmai

Ar kada nors pagalvojote, kaip atrodytų jūsų kasdienybė, jei prie pusryčių stalo atsirastų dar viena vieta – vaikui, kuriam reikia namų? Galbūt ši mintis kelia smalsumą. O gal – ir nerimą. Tai natūralu, nes sprendimas globoti vaiką visada prasideda nuo klausimų.

Kaip viskas vyktų? Ar pavyktų susitarti? Ar užtektų kantrybės?

Tiesa ta, kad globa nėra lengvas kelias. Tai ne istorija be sunkumų. Tačiau tai – tikras, gyvas santykis, kuriame telpa ir iššūkiai, ir labai gilūs, prasmingi džiaugsmai. Pirmosios dienos dažnai būna kupinos tylos ir atsargumo. Vaikas gali nedrįsti paprašyti net stiklinės vandens – ne todėl, kad nenori, o todėl, kad dar nežino, ar gali. Kartais jis vengia akių kontakto, mažai kalba arba reaguoja stipriau nei tikimasi. Tai nėra „blogas elgesys“ – tai vaiko gynybinė reakcija.

Tokiose situacijose svarbiausia ne tobulumas, o buvimas šalia. Paprastas, ramus pasakymas: „Aš esu čia“ ilgainiui tampa daug svarbesnis nei griežtos taisyklės.

Ir tada pamažu kasdienybėje atsiranda pokyčių.

Vieną dieną vaikas pats paklausia: „Ar galiu pasiimti obuolį?“. Iš pirmo žvilgsnio – smulkmena. Tačiau iš tiesų tai ženklas, kad jis pradeda jaustis saugus. Kitą kartą jis grįžęs iš mokyklos pats pradeda pasakoti, kaip praėjo diena. O gal tiesiog atsisėda šalia – tyliai, bet jau arčiau nei vakar. Atsiranda ir šiltų akimirkų, kurios dažnai nustebina. Vaikas, kuris ilgai vengė artumo, vieną vakarą pats prieina apkabinti. Arba nupiešia piešinį ir nedrąsiai ištiesia: „Čia tau“. Tokie momentai nėra dideli iš išorės, bet jie reiškia didžiulį vidinį pokytį – augantį pasitikėjimą ir saugumą.

Žinoma, būna ir sunkesnių dienų. Kai emocijos vėl užvaldo, kai atrodo, kad žengta žingsnis atgal. Tačiau net ir tuomet vyksta svarbus procesas – vaikas mokosi, kad net ir suklydęs jis nėra atstumiamas. Kad santykis gali išlikti. Globėjais tampa ne ypatingi žmonės. Dažniausiai – tie, kurie tiesiog nusprendžia būti šalia. Nereikia tobulų namų ar ypatingų gebėjimų. Svarbiausia – noras suteikti vaikui tai, kas jam šiuo metu labiausiai padeda augti: saugumą, dėmesį ir ryšį.

Šiandien yra vaikų, kurie tokių paprastų, bet labai svarbių akimirkų dar neturi. Jie laukia ne tobulų sąlygų – jie laukia žmogaus.

Galbūt skaitant šį tekstą kilo mintis: „Ar aš galėčiau?“. Atsakymas dažniau yra „taip“, nei atrodo iš pradžių. Pirmas žingsnis nėra įsipareigojimas visam gyvenimui. Tai tiesiog sprendimas pasidomėti, paklausti, sužinoti daugiau. Kartais būtent nuo to prasideda pokytis, kuris pakeičia ne tik vaiko, bet ir jūsų gyvenimą.

Globos centras