Štai ir Užgavėnės!

            Žodžio Užgavėnės kilmė yra tiesiogiai susijusi su krikščioniškuoju pasninko laikotarpiu – gavėnia. Tai paskutinė diena prieš gavėnią, simbolizuojanti mėsiedo pabaigą ir perėjimą į rimties bei susilaikymo metą.

            Pavadinimas sudarytas iš priešdėlio už- ir šaknies gav-, kuri siejama su veiksmažodžiais gavėti ir gautis. Gavėti šiame kontekste reiškia pasninkauti, susilaikyti nuo mėsos, liesėti ar silpnėti. Užgavėnės žymi momentą, kai „užsidaroma“ gavėniai, t. y. paskutinį kartą sočiai prisivalgoma prieš prasidedant draudimams. Kai kurie etimologai žodžio gautis šaknį sieja su atsigavimu ar stiprėjimu (pvz., gamta gaunasi po žiemos miego). Tai atspindi archajiškąją šventės prasmę – žiemos varymą ir pavasario gyvybės žadinimą.

            Žodis Užgavėnės rašoma iš didžiosios raidės, nes, pagal lietuvių kalbos rašybos taisykles, švenčių pavadinimai rašomi didžiąja raide (pvz., Velykos, Kalėdos, Užgavėnės). Priešingai nei šventės pavadinimas Užgavėnės, žodis gavėnia rašomas mažąja raide, nes tai yra bendrinis liturginio laikotarpio pavadinimas (panašiai kaip adventas ar pasninkas).

            ***

            Užgavėnėmis būdavo baigiamas žiemos linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Tradiciniuose papročiuose atsispindi ir labai seni tikėjimai, susiję su žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui. Iš čia kildinami ir Užgavėnių persirengėliai.

            Mūsų protėviams pavasarį tekdavo pabadauti. Todėl, kaip pasakoja etnologas prof. Libertas Klimka, išliko paprotys atsisveikinant su žiema paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti. Ypač daug valgydavo mėsos: sekmadienį – tris, pirmadienį – šešis, o antradienį – net devynis kartus. Tradiciniai Užgavėnių valgiai yra šiupinys iš kruopų, žirniai su kiauliena, spurgos, kiaušinienė, įvairiausi blynai.

            Ne tik maistas būdavo svarbus. Užgavėnių dieną būdavo važinėjamasi rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės. Dar viena Užgavėnių pramoga – sūpuoklės. Kuo aukščiau išsisupsi, tuo linų pluoštas bus ilgesnis.

            Žinoma, smagiausia, kai į kiemą klegėdamas, išdaigas krėsdamas suguža būrys persirengėlių: Meška, Ožys, Raitelis, Gervė, Juodas Kudlotas, Giltinė, Daktaras. Ant rato ir pavažos klibikščiuoja Morė, dar vadinama Kotre, Sene Kūniške ar tiesiog Boba. Tai nelabosios, įsipykusios žiemos dvasia, kuri vėliau supleškinama lauže. O kur dar Lašininio ir Kanapinio kova!

            Visiems sočių ir smagių Užgavėnių! Ir kad pavasaris greičiau ateitų!

Savivaldybės kalbos tvarkytoja Aušra Grigonienė