Valstybinei lietuvių kalbai – 100 metų

Pasibaigus 40-ies kalbos priespaudos metų, kai XIX a. antroje pusėje carinės Rusijos valdžia buvo uždraudusi spausdintą lietuvišką žodį, mūsų kalba tapo dar stipresnė. Jau su pirmaisiais lietuviškais laikraščiais prasidėjo naujas kalbos gyvavimo etapas, 1911 m. kalbininkas Jonas Jablonskis įtvirtino vakarų aukštaičių kauniškių tarmę kaip bendrinės kalbos pagrindą, o 1922 m. lietuvių kalba pirmąkart paskelbta valstybine. Tai reiškia, kad nuo to momento ji tapo valstybės ir individo, valstybės ir visuomenės santykių kalba, oficialiai vartojama viešajame valstybės gyvenime, mokyklose, įstaigose, žiniasklaidoje, reikalų raštuose. Valstybės institucijos įsipareigojo ją globoti, rūpintis jos ugdymu, mokymu, taisyklingu vartojimu.

Sovietinės okupacijos metais lietuvių kalba, nors ir buvo vartojama kaip gimtoji, neturėjo valstybinės kalbos statuso, o kai kuriose viešojo gyvenimo srityse pirmenybė buvo teikiama rusų kalbai. Tik 1988 m. lapkričio 18 d. įstatymu buvo papildyta tuometinė Konstitucija ir įteisintas lietuvių kalbos vartojimas „valstybės ir visuomenės organų veikloje, švietimo, kultūros, mokslo, gamybos ir kt. įstaigose, įmonėse ir organizacijose“. Suteiktuoju statusu Lietuvos teritorijoje lietuvių kalba buvo prilyginta rusų kalbai, nes tuo pačiu Konstitucijos straipsniu papildomai įsipareigota „mokytis ir vartoti rusų kalbą kaip TSRS tautų tarpusavio bendravimo priemonę“.

Atkūrus nepriklausomybę lietuvių kalbai buvo grąžintas valstybinės kalbos statusas – tai padaryta 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo 7 straipsniu.

1992 m. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 str.).

Valstybinės lietuvių kalbos šimtmečio proga dėkoju Kaišiadorių rajono lietuvių kalbos mokytojams, bibliotekininkams, spaudos, kultūros bei kitų įstaigų ir įmonių darbuotojams ir vadovams – visiems, besirūpinantiems lietuvių kalbos prestižu. Bendrinė kalba nėra įgimta – jos mokomės norėdami pakelti ją į aukštesnį lygį. Svarbiausia – atsakingumas, geranoriškumas ir suvokimas, kad esame išskirtinės, labai senos ir gražios kalbos vartotojai, atsakingi už jos gyvavimą ir klestėjimą net ir globaliame skaitmeniniame pasaulyje.

Kaišiadorių r. savivaldybės kalbos tvarkytoja Aušra Grigonienė