Kalbos margumynai

2025-09-05

„Ale i oras šiandie kuprotas“ – Lietuvos gatvėse primirštos šnektos ir posakiai

Ar kada susimąstėte, kodėl močiutė ir senelis kalba kitaip nei žinių vedėjas per televiziją? Kodėl telšiškis taria žodį „duona“ kitaip nei panevėžietis? Tai lietuvių kalbos tarmės, kurios cirkuliuoja mūsų kasdienybėje. Bendrinė lietuvių kalba, kuria rašome oficialius laiškus, žiniasklaida skelbia naujienas, o mokyklose dėstomi dalykai – tai mūsų kalbinės vienybės simbolis. Bendrinė kalba nėra geresnė ar teisingesnė nei tarmės – ji tiesiog vienija visuomenę, leidžia susikalbėti visiems, nesvarbu, ar jie gyvena Vilniuje, ar Šilalėje.

Siekdama priminti lietuvių kalbos įvairovę lauko reklamos įmonė „JCDecaux Lietuva“ kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija (VLKK) inicijavo jau antrą kampaniją, per kurią Lietuvos miestų gatvėse pasirodė iš įvairių šalies regionų atkeliavę posakiai skirtingomis šnektomis. Pavyzdžiui, zanavykai apie prastą orą sakydavo „ale i oras šiandie kuprotas“, o apie įkyruolį – „įsikneibęs kaip driežas į vovers subinę“. Lietuvininkų (šišioniškių) šnekta „darbokis, o ne skyvius laižyk“ reiškia „dirbk ir turėsi“. „Kačiokis iš uores“ – rytų aukštaičių panevėžiškių lūpomis taip skamba raginimas greičiau judintis. „Nereikė to stimburia laužt' – spėsme i taip“ – šitaip vakarų aukštaičių šiauliškių (labiau iš pietinės šiauliškių patarmės dalies) atstovas sako, kai nori pasakyti „Nereikėjo taip stengtis – spėsime ir taip“.

„Kartais kalbėdami apie lietuvių kalbą sumažiname ją iki bendrinės kalbos. Bet juk mūsų kalba kur kas turtingesnė! Kiekvienas Lietuvos regionas skiriasi ne tik kultūriniu ar kulinariniu paveldu, bet ir savitu charakteriu, kuris puikiai atsispindi vietos kalboje. Tas įsišaknijimas į gimtinę suteikia jėgų augti, žengti į platesnį pasaulį ir išlaikyti tvirtą pagrindą po kojomis. Norime parodyti, kokia turtinga tauta esame, kokia marga ir gili mūsų kalba“, – teigia VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė.

Daugiau skaitykite https://www.vlkk.lt/naujienos/kitos-naujienos/ale-i-oras-siandie-kuprotas-lietuvos-gatvese-primirstos-snektos-ir-posakiai?lang=lt-LT.

2025-07-18

Žodžių reikšmės ir potekstė...

Robertas Danys 

Atstok 

Sakai: „Atstok“. 
Aš užsimerkiu ir bandau 
Atstot tau šilumą, 
Atstoti maldą, aš mėginu atstoti tau namus 

Ir jaukią tylą, 
Ir paukštį tavo delniuke, 
Atstot prieš miegą pasaką, 
Užmigus – sapną. 
Ryte – kavos puodelį, 
Dieną – juoką. 

Sakai: „Atstok“. 
Mieloji, ar atstojau? 

2025-06-02

Sociolingvistai triuškina mitus: dvikalbystė naudinga ir jau betampanti norma

   Dvikalbystė globaliame pasaulyje tampa norma, o vienakalbystė kone išimtimi, tvirtina šį kalbinį ir socialinį reiškinį tiriantys mokslininkai. Tokia išvada skambėjo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) balandžio 30 d. organizuotame kalbos forume „Dvikalbystė – likimo dovana ar iššūkis?“, kurio įrašą galima rasti VLKK „Youtube“ kanale.

   Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros mokslininkė doc. dr. Inga Hilbig savo pranešime „Vienakalbystė – išgydoma! Dvikalbystės paradoksai“ apibrėžė, kas yra dvikalbis žmogus: sociolingvistikoje juo laikomas tas, kuris moka dvi ar daugiau kalbų, vartoja jas kasdieniame gyvenime arba geba palaikyti jomis bent paprastą kasdienį pokalbį, arba geba bent suprasti daugiau nei vieną kalbą. Pasak pranešėjos, dvikalbių yra didesnė pasaulio gyventojų dalis. Manoma, kad Europoje apie 20–25 proc. vaikų nuo mažumės auga ne su viena kalba – su mokyklos, socialinės daugumos, kartais ir su mažumos kalba. Vaikų dvikalbystė – įprastas, bet kartu tarsi nepastebimas, dažnai ir nuvertintas reiškinys ir Lietuvoje. Dvikalbiai yra Lietuvos etninių mažumų vaikai, taip pat (potencialūs) dvikalbiai ir mūsų diasporos vaikai. Dvikalbystę iki šiol gaubia nemažai su tam tikrais mitais susijusių „vox populi“ nuomonių. Kai kurios jų viena kitai priešingos – nuo įsitikinimo, kad dvikalbystė yra kažkas ypatingo ir dovana vaikui, tad „kuo anksčiau, tuo geriau“, iki nuogąstavimų, kad vaiko smegenys nesusitvarkys, „nereikia mažo vaiko taip apkrauti“, „užaugęs nemokės nė vienos kalbos normaliai“ ir pan. Ypač nerimaujama, jei kalbėdamas vaikas maišo kalbas – „vadinasi, nesusitvarko“. Nors mišrus kalbėjimas, pastebi I. Hilbig, yra normalus etapas, kalbų maišymas būdingas ir suaugusiems dvikalbiams, beje, tai gera treniruotė smegenims. Mokslininkė tikina, kad dvikalbystė nesukelia jokių kalbinės raidos sutrikimų. Priešingai, dvikalbystė, ypač su paveldėtąja kalba, teikia praktinę, psichologinę, socialinę ir simbolinę naudą. Pastebėta, kad kalbėjimas keliomis kalbomis didina kognityvinį smegenų rezervą – gebėjimą sutelkti dėmesį, persijungti nuo vienos užduoties prie kitos, plėsti darbinę atmintį. Yra atrasta, kad demencijos simptomus dvikalbiai žmonės senatvėje pajunta vėliau ir ne taip stipriai. Tačiau docentė sutinka, kad tėvams kyla daug sunkumų einant dvikalbystės keliu, todėl ji su kolegėmis Egle Gudavičiene, Kristina Jakaite-Bulbukiene, Meilute Ramoniene ir Egle Vaisėtaite-Žiūke išleido knygelę „Kalba kaip galimybė. Lietuvių kalba gyvenant svetur“, kurioje pateikia apibendrintus ne vienų metų lietuvių kalbos tyrimų emigracijoje rezultatus, praktinių patarimų tėvams.
   Kad dvikalbystė arba daugiakalbystė nelemia kalbos sutrikimų, pritaria ir Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Laura Kamandulytė-Merfeldienė. Ji atkreipė dėmesį, kad daugiakalbiai žmonės yra empatiškesni, kūrybiškesni, geriau sprendžia problemas, lengviau išmoksta naujų dalykų ir prisitaiko prie pokyčių – tą rodo tyrimų rezultatai. Tačiau reikia žinoti, kad dvikalbio vaiko kalbos raida iki tam tikro amžiaus yra kitokia. Kalbėdama apie paveldėtosios kalbos perdavimą ir netgi gimtakalbių mokymą docentė pabrėžė, jog labai svarbu, kad lietuvių kalba būtų siejama su malonia patirtimi, teigiamu mikroklimatu, kad būtų skatinamas vaiko noras išreikšti save per lietuvių kalbą.
   Knygos „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams: emigravusių šeimų patirtis, moksliniai tyrimai, praktiniai patarimai“ autorė Loreta Vilkytė pasakojo, kad emigracijoje vaikus auginantiems tėvams gali pasirodyti „atsivežtas lagaminas“ (taip ji vadino iš Lietuvos atsivežtą patirtį) per sunkus ir norėsis iš jo ką nors išmesti. „Tai gali būti kalba, gali būti pakeistas vardas, pavardė, gali pradėti nykti ryšiai su artimaisiais“, – teigė ji. Kartais turima nepasvertų lūkesčių, jog jų vaikas kalbės abiem kalbomis tobulai. Tačiau L. Vilkytė siūlė priminti sau, kad dvikalbystė yra procesas, jo teikiami iššūkiai turi tapti kasdieniu džiaugsmu, daugiau individualiu nei kolektyviniu, vienijančiu visą šeimą dėl bendro tikslo.
   Vertėja, rašytoja Audronė Kvietkutė net neabejoja, kad dvikalbystė yra dovana. Ji džiaugėsi turinti galimybę iš Jungtinės Karalystės kiekvieną vasarą su sūnumi grįžti į Lietuvą, ir tai yra vienas geriausių būdų mokytis kalbos – po kiekvieno karto mato didžiulį pokytį. Ji užsiminė apie dažnai pasitaikantį spaudimą mamai, nes jai tenka svarbiausias kalbos mokymo, palaikymo vaidmuo. Teigė ir pati perėjusi įvairius etapus, kol supratusi, kas yra svarbiausia: kad vaikas didžiuotųsi savo kilme, turėtų šiltus santykius su giminaičiais Lietuvoje ir norėtų ten važiuoti, kad pažintų dabartinę Lietuvą ir rastų joje įdomių veiklų.
   Teiginį, kad ankstyvame amžiuje daug lengviau išmokti kelias kalbas vienu metu, patvirtino Belgijos Briuselio II Europos mokyklos mokinys Sebastianas Kisielius, mokantis lietuvių, anglų ir prancūzų kalbas. Pernai tarp užsienio lituanistinių mokyklų Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje jis laimėjo pirmąją vietą. Skirtingos kalbos, pripažino jis, jam padeda geriau išreikšti pasaulį, tik svarbu mokėti atsirinkti, kuri kalba kur tinka. Sebastiano lietuvių kalbos mokytoja Audronė Anulienė sakė, kad Briuselio II Europos mokykloje yra sukurta gera kalbų mokymosi sistema, todėl mokiniai pasiekia aukštų rezultatų.
   Alikantės (Ispanija) lituanistinės mokyklos „Draugystė“ vadovė Elena Vaičiulytė pripažino, kad pamesti atsivežtąją kalbą gyvenant svetur yra natūralu, nes sumažėja jos vartojimo laukas. Tačiau kylančius iššūkius ji labiau linkusi laikyti dovana. Svarbu neprisiimti aukos vaidmens, o dėmesį ir energiją nukreipti į veiksmus, įsitikinusi ji. „Kur dėmesys, ten augimas“, – priminė vieno savo dėstytojo mintį ir pridėjo, kad šiam procesui labai reikia bendraminčių. Taip jos iniciatyva buvo įkurta gimtosios kalbos palaikymo grupė „Tėvai – tėvams“, remiama Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, atvira visiems, ne tik lituanistinėms mokykloms.
   Vilniaus Užupio gimnazijos mokytojui, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkui Aliui Avčininkui nerimą kelia kitokio pobūdžio dvikalbystė – tai, kad Lietuvos mokiniai pamokose bando savo skaitymo ar gyvenimo patirtis atspindėti svetima, tiksliau, išmokta kalba. Stengdamiesi įvardyti kokį nors jausmą, pasakoja lituanistas, jie greičiau griebiasi anglų kalbos, tik po to bando ieškoti lietuviškų atitikmenų ir dažnai jų neranda. „Jiems neišeina kalbėti ir mąstyti apie save lietuviškai“, – pastebi lituanistas.
   Forumą moderavo dr. Tomas Riklius, vienas iš LRT radijo laidos „Kalbos rytas“ vedėjų.
   Siūlome paklausyti forumo įrašų.
   https://www.youtube.com/live/lP3loODYS0I?si=ufJAVHi-m0Hzw3h6&t=45 (dr. I. Hilbig pranešimas)
   https://www.youtube.com/watch?v=zBSOAfRhQP4 (diskusija)

VLKK informacija

2025-04-03

2024-06-13

Lietuvių kalbos inovacijos: nuo lietuviškai prabilusio roboto humanoido iki sistemos „E. kalba“

Lietuvių kalbos skaitmenizavimas – vienas iš svarbiausių būdų ją išsaugoti, vienbalsiai teigia su projektu „LIEPA-2“ dirbę mokslininkai. Prašnekinę robotą humanoidą lietuviškai mokslininkai plačiau papasakoja apie projekto užkulisius, jo eigą dirbant su beveik 2 tūkst. žmonių balsų ir naudą visuomenei.
 VU mokslininkų vystomas projektas „LIEPA-2“ Susisiekimo ministerijos geriausių projektų konkurse „Progreso kelias 2023“ pelnė pilietiškiausio projekto titulą. Projekto veidais tapo ir publiką sužavėjo du pirmieji lietuviškai prabilę robotai humanoidai – Liepa ir Ąžuolas. Visgi už jų – beveik dešimtmetį trukęs Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų iš Matematikos ir informatikos bei Filologijos fakultetų įdirbis. Kaip robotai pradėjo kalbėti lietuviškai ir ko iš lietuvių kalbos technologijų galima tikėtis toliau?

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/lietuviu-kalbos-inovacijos-nuo-sistemos-lietuviskai-prabilusio-roboto-humanoido-iki-sistemos-e-kalba-233-2159432?utm_medium=copied. 

2023-11-15

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis: Valstybinė kalba – lietuvių kalba

Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą paskelbta prieš šimtmetį – 1922-ųjų Konstitucijoje, antrą kartą – praėjus 66-eriems metams. Tuo metu tai buvo neįtikėtinas įvykis – nepriklausoma valstybė dar neatkurta, o jos kalba įteisinama kaip valstybinė.

1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine – tuometė Konstitucija buvo papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse. Simboliška, kad tą pačią dieną buvo sugrąžinti ir kiti valstybingumo simboliai – trispalvė ir „Tautiška giesmė“.

Iki tol nueitas ilgas kelias paremtas gausiuose susirinkimuose, mitinguose išreikštu žmonių troškimu savo krašte turėti savo kalbą, ją išvaduoti iš rusų kalbos šešėlio. Stebėdami nesibaigiančius masinius mitingus ir žmonių užsidegimą valdžios atstovai buvo priversti paisyti tautos lūkesčių ir reikalavimų.

Nuo tada prasidėjo naujas valstybės gyvavimo laikotarpis: laukė daug darbų, atsivėrė platus veiklos laukas visiems, buvo sudėti svarbūs teisiniai pagrindai. Per pirmuosius 10 metų po okupacijos lietuvių kalba atsitiesė ir įgijo savo teises mūsų Tėvynėje. Istorija parodė, kad lietuvių tauta už savo valstybingumą kovojo žodžiu, dvasiniu ir kultūriniu pasipriešinimu.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos informacija

2023-05-26

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pranešimas žiniasklaidai

Rekomenduojama tradicinius ir dabartinius Karaliaučiaus krašto pavadinimus vartoti pagrečiui

Valstybinė lietuvių kalbos komisija nepritarė Seimo narių Viliaus Semeškos ir Paulės Kuzmickienės siūlymui geografinius pavadinimus „Kaliningrado sritis“ ir „Kaliningrado miestas“ skelbti nevartotinais, tačiau pritarė iniciatyvai skatinti lietuviškų tradicinių to krašto vietovardžių (šiuo atveju „Karaliaučiaus kraštas“ ir „Karaliaučiaus miestas“) vartojimą ne tik istoriniame, bet ir dabartiniame kontekste, taip pat ir oficialiojoje vartosenoje.

Dauguma buvusių Karaliaučiaus krašto vietovardžių – lietuviški (krašte jau nuo XVI a. būta lietuviškų apskričių – gyventa lietuvininkų). Istoriniuose šaltiniuose tie lietuviški tradiciniai vietovardžiai užfiksuoti vokiška rašyba, su vokiškomis galūnėmis, plg. Tilžė – Tilsit, bet nuo 1946 m. visi buvo pakeisti rusiškais, plg. Tilžė – dab. ofic. Sovetsk (rus. Советск). Taigi tuo metu, kai kraštas administraciškai priklausė Vokietijai (Prūsijai, Rytprūsiams), oficialūs vietovardžiai nuo tradicinių lietuviškų skyrėsi tik forma, bet po II pasaulinio karo sovietinės valdžios buvo pakeisti iš esmės, todėl nebegalima kalbėti apie lietuviškų tradicinių vietovardžių formų vartojimą vietoj transkribuotųjų formų, plg.: tik Krokuva (ne Krakuvas, lenk. Kraków), tik Daugpilis (ne Daugavpilis, latv. Daugavpils), tik Florencija (ne Firenzė, it. Firenze), tik Čikaga (ne Šikago, angl. Chicago). Baltiški vietovardžiai – tiek lietuviškos, tiek vokiškos jų formos – tapo bent iš dalies istoriniais. Jų vartojimas atitinkamame istoriniame kontekste neginčytinas, jais pavadintos Lietuvos gyvenamųjų vietovių gatvės, įstaigos, organizacijos, tačiau dabartinėje oficialioje vartosenoje jie gali, o kai kuriose srityse ir turi būti vartojami pagrečiui su transkribuotomis (ar transliteruotomis) oficialių rusiškų vietovardžių formomis.

Siekdama, kad Karaliaučiaus krašto vietovardžiai būtų išsaugoti aktyvioje lietuviškoje vartosenoje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuviškų vietovardžių sąrašą patvirtino dar 1997 m. (vėliau sąrašas paskelbtas leidinyje „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai: Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002; žr. VLKK.lt skyriuje „Aktualiausios temos/ Svetimvardžiai/ Tradiciniai lietuviški vietovardžiai“, o 1999 m. rugsėjo 30 d. priėmė specialius nutarimus:

1) pagal nutarimo Nr. 3 (72) „Dėl kitų šalių vietovardžių pateikimo mokykliniuose leidiniuose“ 2 punktą mokykliniuose leidiniuose vartojami lietuviški tradiciniai baltų etninių žemių vietovardžiai, greta jų arba prieduose gali būti pateikiami dabartiniai oficialieji vietovardžiai;

2) pagal nutarimo Nr. 4 (73) „Dėl tradicinių vietovardžių vartojimo transporto informacijoje“ 2 punktą lietuviški tradiciniai vietovardžiai, pvz.: Karaliaučius, Tilžė, Ragainė, vartotini rašytinėje ir žodinėje geležinkelių, automobilių, oro ir vandens transporto eismo informacijoje valstybine kalba, o dabartiniai oficialieji vietovardžiai gali būti nurodomi pagrečiui su tradiciniais.

Gausūs Karaliaučiaus krašto vietovardžių duomenys pateikiami dar viename šaltinyje – „Interaktyvus Rytų Prūsijos žemėlapis V / Mažosios Lietuvos vietovardžiai“ (sud. G. Blažienė, J. Gelumbeckaitė, D. Sviderskienė, E. Trumpa, LKI, 2021; http://prusija.lki.lt/). Čia pirmiausia pateikiami lietuviški ir vokiški vietovardžiai, įvardyta jų administracinė priklausomybė 1905–1918 m. Vokietijos imperijos apygardai ir apskričiai, taip pat vietovardžiai rusų arba lenkų kalbomis pagal teritorinę-administracinę priklausomybę po 1946 m.

Taigi, nors dabartiniame kontekste oficialūs Rusijos Federacijos teritorijai priklausančių geografinių objektų pavadinimai negali būti ignoruojami, lietuviški tradiciniai buv. Karaliaučiaus srities pavadinimai yra ir turi būti prisimenami – rekomenduojama vienus ir kitus vartoti pagrečiui.

2023-01-27

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pranešimas žiniasklaidai

Dar kartą apie moterų pavardžių rašybą

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siekia, kad kalba ne skaldytų, bet jungtų visuomenę. Todėl stengiasi išklausyti visas visuomenės grupes ir išgirsti jų siūlymus. Kalbant apie asmenvardžius pasakytina, kad pavardės yra vienas iš ryškiausių tautinio tapatumo ženklų.

Nusistovėjusios asmenvardžių sistemos keitimas iš esmės galimas, bet dažniausiai sulaukia aštrių nevienareikšmių visuomenės reakcijų. Kadangi mūsų visuomenė nėra vienasluoksnė, dažnai vieniems naujas sprendimas yra palankus, o kitiems visai nepriimtinas.

VLKK adresuotame Seimo narės Ievos Pakarklytės rašte svarstoma apie galimybę įteisinti lietuvių moterų pavardes su galūne -a, kai vyro pavardės baigmuo yra -a (pvz., vyr. Stoma ir mot. Stoma, vyr. Razma ir mot. Razma). Kol kas vienintelis Seimo narės išdėstytas argumentas šiam pokyčiui buvo „sudaromos diskriminacinės sąlygos, kai tam tikriems asmenims yra leidžiama galimybė pasirinkti pavardės darybą, tuo tarpu kitiems asmenims ši galimybė yra ribojama“. Turėta omenyje, kad daroma išimčių, kai šeimoje (giminėje) yra išlaikoma moterų pavardė su galūne -a arba moteris priima nelietuvišką pavardę (Čaika, Diuba ir kt.).

Seimo narei buvo atsakyta, kad kitose kalbose yra kitokių dėsningumų ir kitokių moterų pavardžių baigmenų, ir tai yra natūralus dalykas, nekeliantis nuostabos ir nesudarantis sąlygų diskriminacijai. Todėl plėsti būdų ir keisti nutarimo nenumatoma.

Tačiau VLKK neuždaro durų šio pasiūlymo svarstymui, jei rastųsi daugiau kultūrinių argumentų, būtų atlikta išsami poreikio analizė. Jei ir būtų imtasi plėsti pavardžių rašybos sistemą, ji būtų apibrėžta tam tikromis taisyklėmis. Juk asmens įvardijimas yra ne tik individualus, šeimos ar giminės, bet ir valstybės reikalas.

Apie moterų pavardes plačiau. Kodėl pritarta -ė, bet nepritarta -a

Daugiau informacijos – VLKK ryšių su visuomene atstovė Aurelija Baniulaitienė, el. p. aurelija.baniulaitiene@vlkk.lt, tel. 8 695 48 899.

2023-01-20

Naujažodžių duomenynas 

Mūsų kalbą papildo nauji žodžiai. Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno (https://ekalba.lt/naujazodziai/naujienos) kūrėjai nori atskleisti svarbiausias naujažodžių, atsiradusių per pastaruosius keletą dešimtmečių lietuvių kalboje, ypatybes, o sukaupus daugiau duomenų parodyti ir naujažodžių dinamiką: kada ir kokiuose šaltiniuose kokie nauji žodžiai fiksuoti, kiek ir kaip jie plinta vartosenoje, kokie ryškėja nauji žodžių darybos modeliai.  

Kuriamas duomenynas jau tapo įrankiu kalbos mokslo darbams (jis pravartus leksikologams, leksikografams, kalbos normintojams) ir naudinga faktų sankaupa mokytojams, dėstytojams, vertėjams, žurnalistams, redaktoriams, taip pat visiems lietuvių kalbos vartotojams, kurie domisi naujais kalbos reiškiniais.  

(Valstybinė kalbos inspekcija) 

2023-01-06

Dirbtinės kalbos  

Dirbtinėmis kalbomis vadinamos tokios kalbos, kurių žodyną, rašybos bei skyrybos taisykles specialiai sukūrė vienas ar keli žmonės. Nuo XVII a. pradžios buvo sukurta apie 200 skirtingų, tarp jų populiariausios: interlingua (anglų, prancūzų, suomių, prancūzų, arabų, portugalų kalbų mišinys), ido (joje vartojami angliški, ispaniški, rusiški, vokiški, itališki, prancūziški žodžiai) bei daugeliui jau gerai žinoma esperanto. Jos autoriumi laikomas Ludwigas Zamenhofas, Bialystoke (Balstogėje) gyvenęs žydų okulistas. Prie šio projekto jis triūsė dešimt metų – pirmoji esperanto kalbos knyga pavadinimu „Unua Libro“ (liet. „Pirmoji knyga“) buvo išspausdinta 1887 m. Sakoma, kad esperanto kalbą išmokti nesunku. Jau po kelių savaičių besimokantieji gali ja rašyti, o po kelių mėnesių – laisvai kalbėti. Pavyzdžiui, „Mi amas vin“ esperanto kalba reiškia „aš tave myliu“. Manoma, kad šiandien esperanto kalbą moka beveik 2 milijonai pasaulio žmonių. Ja kalbančiųjų galima rasti net tokiose šalyse kaip Kinija, Japonija, Brazilija, Iranas, Madagaskaras, Bulgarija ir Kuba. Kurdamas esperanto kalbą, Zamenhofas norėjo, kad ji taptų tarptautine kalba ir palengvintų bendravimą tarp kalbančių skirtingomis kalbomis. Kitos dirbtinės kalbos dar buvo kuriamos slaptam bendravimui, filosofiniams, loginiams eksperimentams ar net iš meninių paskatų (pavyzdžiui, kino filmų herojams).   

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/idomu-zinoti-pasaulio-kalbos-1038-247101

2022-05-20

Pavasarį pats laikas atsikratyti daiktãpalaikių ir núodėvų 

Daiktãpalaikis – nereikalingas, prastas daiktas. 

Nuodėvos – nudėvėti drabužiai, skarmalai. Į tą pačią kompaniją tinka ir drabùžgaliai – prasti drabužiai, skarmalai. 

2022-05-09

Milmino, milmino ir likau nukelnėtas 

Apie ką taip vaizdingai gražiais lietuviškais žodžiais sakoma? Ogi apie nemalonius reikalus.  Vertimas: Apgaulingai viliojo, žadėjo ir likau apgautas. Taigi, saugokitės apgauliūgų, suktavirvių, sùkatų, krópininkų, kad neapkroptų, neapšmauktų, neapmíglintų. 

2022-01-04

Apie kugelį

Išgirdę žodį kugelis, be abejo, visi pirmiausia pagalvojame apie taip visų pamėgtą tarkuotų bulvių kepinį, plokštainį. „Lietuvių kalbos žodyne“ skaitome, kad būtent plokštainis yra bendrinėje kalboje vartotinas žodis, o kugelis – iš vokiečių kalbos atkeliavusi svetimybė, todėl nevartotina. Bet „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija leidžia vartoti ir kugelį, ir plokštainį (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/8117-plokstainis-kugelis).  Įdomu tai, kad šis žodis turi ir kitą reikšmę – smulkių žuvų šutinys.

O ar žinote, kad „Lietuvių kalbos žodyne“ galima aptikti dar vieną žodį kugelis? Tai homonimas, vienodai tariamas, bet visai kitos reikšmės žodis, reiškiantis susivėlusį kuokštą, gumulą (Parnešė vilnas, į kùgelį suveltas, nei išplėšti negalima Sml.) ir plaukų kuodą (Jau ir kaime mergos ima karpyt plaukus, nereik nė kasų pinti, nė kùgelių sukti Vl.).

Didmoterė?

Taip, didmoterė taisyklingos darybos žodis, tik vartosenoje nepaplitęs. Tai didžių, nepaprastų darbų moteris (žr. „Lietuvių kalbos žodyną“). 

http://www.vlkk.lt/konsultacijos/14783-didmotere  

Mauglio likimas  

Turbūt teko matyti animacinį filmuką „Mauglis“, kuriame pasakojama apie berniuką, užaugusį džiunglėse su gyvūnais. Manote, tai – tik kūrybingų žmonių fantazijos? Su tokiais atvejais mokslininkams tenka susidurti ir tikrovėje. Taip dažniausiai nutinka po įvairių nelaimių, vaikui pasiklydus ar tėvams jį palikus likimo valiai. Mokslininkų darbuose teigiama, kad beveik nė vienas iš tų, kuriuos augino gyvūnai, nesugebėjo grįžti į žmonių visuomenę ir joje pritapti. Smalsu, kodėl? Štai lingvisto Noamo Chomsky teorija teigia, kad dar negimusio embriono smegenyse yra išlavėjęs kalbos centras – kiekvienam žmogui įgimta vadinamoji „universalioji gramatika“. Ji sudaro kalbos pagrindus, kurių vaikas neišmoksta iš tėvų. Toji „universalioji gramatika“ leidžia vaikui iš išgirstos kalbos nustatyti dėsningumus ir ryšius, o paskui pritaikyti tuos gimtosios kalbos gramatinius principus savo žodžiams ir sakiniams. Sąmoningai vaikas išmoksta atskirus žodžius, o įgimta „universalioji gramatika“ smegenyse iš jų pagamina taisyklingas sakinių struktūras. Įprastomis sąlygomis vaikas kalbėti išmoksta iki dvejų su puse metų amžiaus, tad tiek ir ilgiau gyvenęs izoliuotas nuo kalbos žmogus gali ją išmokti primityviai arba net išvis neišmokti.  

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/idomu-zinoti-pasaulio-kalbos-1038-247101 

Kaip ir kada atsirado kalba?  

Į šiuos klausimus tiksliai atsakyti negali net mokslininkai. Kol kas manoma, kad pirmieji kalbėti pradėjo maždaug prieš trisdešimt tūkstančių metų Europoje ir Vakarų Azijoje gyvenę neandertaliečiai. Jie ne tik mokėjo iš akmens, kaulo ir medžio pasigaminti darbo įrankius, bet ir artikuliuotai ištarti tam tikrus garsų kompleksus, kurie ilgainiui virto pirmykštės kalbos elementais. Žinoma, neandertaliečių kalba buvo skurdi ir nė iš tolo nepanaši į tokią, kokia šnekame dabar. Tik vėliau, lavėjant žmogaus mąstymui, kalba tapo turtinga ir įvairi bendravimo ir minčių raiškos priemonė.  

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/idomu-zinoti-pasaulio-kalbos-1038-247101 

Kiek pasaulyje kalbų?  

Suskaičiuota, kad pasaulyje šiuo metu yra beveik 7 tūkstančiai skirtingų kalbų ir dialektų. Įdomu tai, kad 2200 iš jų kalbama Azijoje ir tik 260 – Europoje. Pasaulio kalbos gali būti skirstomos į kalbų šeimas. Kalbų šeimą sudaro genetiškai susijusios, t. y. iš vienos prokalbės kilusios, kalbos. Pavyzdžiui, iš indoeuropiečių prokalbės kilo tokios kalbų šeimos kaip graikų, baltų (pavyzdžiui, lietuvių, latvių), germanų (vokiečių, danų, švedų ir kt.).  

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/idomu-zinoti-pasaulio-kalbos-1038-247101 

Kokią kalbą išmokti sunkiausia?  

Nustatyti, kokią kalbą visiems pasaulio gyventojams išmokti sunkiausia ar lengviausia, neįmanoma. Tai daugiausia priklauso nuo to, kokia yra jų gimtoji kalba. Kuo ji tarimu, žodynu ir sakinio sandara artimesnė pageidaujamai išmokti kalbai, tuo lengviau. Vokiečiui bus lengviau išmokti vieną iš germanų kalbų, pavyzdžiui, švedų, nei lietuvių. Lenkui daug lengviau išmokti slavų kalbų grupei priklausančią čekų kalbą nei, pavyzdžiui, japonų. O japonui, žinoma, sunkiau išmokti kalbėti rusiškai nei kiniškai. Mūsų gimtoji kalba įkandamiausia kaimynams latviams – abi kalbos priklauso baltų kalbų grupei, kuri išsiskiria archajiškumu, todėl tyrinėjama daugelyje pasaulio mokslo centrų. Ją sudaro gyvosios lietuvių ir latvių kalbos ir mirusios prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Kalbos prasme esame gana ypatingi.  

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/idomu-zinoti-pasaulio-kalbos-1038-247101  

Ties išnykimo riba  

Mokslininkai spėja, kad XXI a. pabaigoje iš 7 tūkstančių šiandien pasaulyje egzistuojančių kalbų ir dialektų liks mažiau negu pusė. UNESCO savo ataskaitoje paskelbė, kad sparčiausias išnykimas gresia šioms kalboms: škotų gėlų (ją vis dar vartoja apie 60 tūkstančių Škotijos gyventojų), maorių (ja kalba 156 tūkstančiai Naujosios Zelandijos gyventojų), guernesiais (ją tebemoka vos 1327 Normandijos (Šiaurės Prancūzija) gyventojai), velsiečių (ja kalba 750 tūkstančių Velse, Britanijos saloje, įsikūrusių žmonių) ir menksiečių (šią kalbą vartoja vos 100 Meno salos gyventojų). Žinoma, dar sparčiau iš žmonijos sąmonės bus ištrintos Afrikoje, Amerikoje ir Australijoje gyvenančių genčių kalbos. Kalbų nykimas ir naujų atsiradimas – natūralus procesas, vykstantis per visą žmonijos istoriją. Galima prisiminti lotynų kalbą, kuri išnyko prieš daugelį amžių, bet jos pagrindu susidarė šiuolaikinės romanų kalbos. Visgi kalbų nykimas žalingas tuo, kad daugelis jų labai turtingos ne rašytine, o sakytine kultūra. Kitaip tariant, tautosaka. Išnykus kalbai, kuria dainas, istorijas ir kt. galima perduoti iš kartos į kartą, tautos kultūra bus užmiršta amžiams. Nebeliks ja kalbėjusios tautos istorijos ir galiausiai pačios tautos.  

https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/laisvalaikis/idomu-zinoti-pasaulio-kalbos-1038-247101  

Ypatinga kalba

„Lietuvių kalbos žodynas“  – didžiausias lietuvių kalbos žodynas. Jo apimtis – 20 tomų. Žodžiai iliustruojami raštų nuo 1547 m. iki 2001 m. (religinės, mokslinės, grožinės, publicistinės literatūros) ir tarmių sakiniais.  Jame pateikta apie 380 000 išsamiai aprašytų žodžių. Tai vienas didžiausių leksikografinių darbų pasaulyje. 

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio. 

Lietuvių kalba priklauso baltų grupei, yra glaudžiai susijusi su latvių ir mirusia prūsų kalba. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 4,7 mln. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose). 

Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsus, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių mažai žinoma. 

Lietuvių kalba išlaikė daugiau archajiškų garsų ir gramatinių formų nei visos kitos jos lingvistinės seserys, todėl ji laikoma seniausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. 
 

Turime dėl ko branginti, gerbti ir puoselėti savo išskirtinę kalbą, kurią užsieniečiai vadina čiurlenančiu upeliu, paukščių čiulbėjimu, poezija ir matematika kartu sudėjus.  

Gegužės 7-oji  – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena neįtikėtiną rusų carinės valdžios siekį kalbos, knygų leidybos, spaudos, laisvo žodžio draudimu sunaikinti lietuvių tautiškumą. 1864 m. uždrausta visa spauda lotyniškais rašmenimis. Spaudos draudimą lydėjo ir draudimas mokyti lietuvių kalba.

Bet gyventojai tam priešinosi: spauda leista užsienyje, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nors už slaptų knygų skaitymą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, raštai buvo konfiskuojami bei deginami, tautiškai nusiteikę piliečiai slapta dalindavosi knygomis ir laikraščiais. Milžinišką darbą atliko niekur kitur pasaulyje neregėtos „profesijos“ žmonės – knygnešiai.

Žavi ir džiugina mūsų prosenelių troškimas kalbėti ir rašyti savo gimtąja kalba, netgi kylant pavojui gyvybei. Jų dėka teberašome lietuviškomis raidėmis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda nesunyko, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo carinės valdžios pastangos įpiršti rusiškas raides ir pagaliau 1904 m. gegužės 7-ąją caras paskelbė lietuviško žodžio laisvę. Lietuvių tauta apgynė savo kalbos teises, o tai įpareigoja ir mus branginti gimtąją kalbą, puoselėti jos tradicijas.

Nuoširdžiai sveikinu šią ypatingą misiją atliekančius rajono žurnalistus, nepailstamai besirūpinančius, kad aktualiausios naujienos laiku pasiektų mūsų krašto gyventojus. Sveikinu leidėjus, kalbininkus, literatūros kūrėjus, tęsiančius prieš šimtmečius pradėtą lietuviško žodžio kelionę, taip pat pagarbą knygai ir meilę gimtajai kalbai ugdančius mokytojus ir bibliotekininkus bei visus, kuriems spauda, gimtoji kalba ir knyga yra kasdieniniai ir nepakeičiami gyvenimo palydovai.

Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijos antrokės Ulos Zizaitės laiškas žymiam knygnešiui

Brangus Jurgi Bielini,

žaviuosi Jūsų idėjomis ir darbais. Jie padėjo Lietuvai atsirasti ten, kur ji yra šiandien, o drąsa ir pasiaukojimas nebuvo užmiršti. Dabar Jūsų pavardė gyvuoja Lietuvos herojų ir kūrėjų gretose, o jūsų gimimo diena tapo Knygnešio diena.

Gaila, kad negalite pamatyti dabartinės Lietuvos. Ji matė ir išgyveno daug ir daug prarado, skausmo patyrė. Dėl jos buvo išlietas ne vienas kraujo lašas, paleista ne viena kulka. Lietuvos praeitis skausminga, sunki ir pilka, tačiau ji, nuniokota ir nualinta, neliko pamiršta. Lietuva nepasidavė. Ji kovojo ir laimėjo.

Šiandien Lietuvoje neprivalome tylėti ir slapstytis. Kiekvienas žmogus gali kurti bei dalintis savo kūryba. Kiekvienas vaikas gauna išsilavinimą ir yra skatinamas kurti, puoselėti savo talentus, išreikšti save ir savo idėjas. Lietuviškos knygos ir dainos, lietuviški laikraščiai, eilėraščiai ir filmai yra laisvai platinami tiek šalyje, tiek visame pasaulyje. Vaikai nuo mažens yra mokomi Lietuvos istorijos, yra supažindinami su Lietuvos kultūra bei tradicijomis. Mus moko atpažinti Lietuvai svarbias datas, žmones ir įvykius, didžiuotis savo šalies praeitimi ir puoselėti ateitį.

Prieš trejus metus lietuviai išdidžiai minėjo ir šventė Lietuvos 100-ąjį gimtadienį. Per tokį laiką įvykių buvo nemažai, bet kitaip ir būti negali – pasaulis keičiasi, tobulėja, auga, mes augame su juo. Šiandieninė Lietuva tikriausiai Jums būtų neatpažįstama, bet vis tiek širdžiai miela.

Negaliu pasakyti, kas ateityje laukia Lietuvos, bet iš žemėlapio ji tikrai niekur nedings. Jos praeitis amžinai gyvuos aprašyta knygose, eilėraščiuose, istorijos vadovėliuose, apdainuota lietuvių liaudies dainose ir papasakota mūsų prosenelių, senelių, tėvų ir mūsų pačių lūpomis. Jos istorijos lydės mus žengiant miško keliais ar miesto asfaltuotom gatvėm, vaikštant senamiesčiais ar senelių kaimo takais. Lietuva gyvuos ir klestės.

Ačiū Jums, Lietuvos herojai, už jūsų idėjas, darbus ir istorijas. Jūs pradėjote kurti Lietuvą ir Jūsų dėka ji šiandien klesti. Ačiū Jums už Lietuvos praeitį. Ateitį palikite mums.

Pagarbiai Ula Zizaitė, II fg1

Šventės ir sveikinimai

Norėdamas pasveikinti artimuosius ir draugus, ne vienas suabejoja, didžiąja ar mažąja rašyti trumpinį šv. šventės pavadinime. Sutrumpinimas šv. neįeina į šventės pavadinimą, todėl paprastai rašomas mažąja raide: šv. Kalėdos, šv. Velykos. Stilistiškai didžiosios raidės vartojimas įmanomas, ypač religinio pobūdžio tekstuose.

Primintina, kad sveikinimai su prielinksnio su konstrukcijomis (pvz., Sveikinu su Kalėdomis!) paplito dėl rusų kalbos įtakos, o lietuviams įprastesni, pvz.: Sveiki sulaukę šventų Velykų! Džiaugsmingų šventų Kalėdų! Beje, žodis šventas, kaip minėta, neįeina į šventės pavadinimą ir nėra būtinas. Todėl tikrai ne klaida vartoti švenčių pavadinimus be minėtojo žodžio, pvz.: Jeigu Kalėdos būdavo be sniego, buvo manoma, kad pavasaris vėluos ateiti. Atėjus krikščionybei, mūsų protėvių švenčiama gamtos atbudimo šventė Velykos sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

http://www.vlkk.lt/konsultacijos/362-sv-kaledos-sv-velykos-didzioji-raide 

Švepluodami netampame europiečiais

Kodėl elektroninėje erdvėje kai kurie vis dar rašo šveplai, nors techninės galimybės naudoti savitąsias lietuviškas raides yra sudarytos jau seniai? Mokslininkas Gintautas Grigas mano, kad šveplavimo priežastis – nepatogi, dažnai persijungti verčianti standartinė klaviatūra. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis sutinka, kad  tikrai būtų daug geriau, jeigu turėtume patogias ir visiškai lietuvių kalbai pritaikytas kompiuterių klaviatūras. Tačiau tada reikėtų persijungti, norint rašyti anglų kalba, nes lietuvių kalbos abėcėlėje nėra trijų lotyniškų raidžių q, w ir x. Be to, Europos kalbos turi daugiau specifinių raidžių – jų abėcėlės praplėstos raidėmis su kitais diakritikais, tad bet kokiu atveju, rašant ne viena kalba, perjunginėti klaviatūrą tenka.

Turbūt tas, kas įpranta rašyti nešvepluodamas su dabar paplitusia klaviatūra, gali rašyti lietuviškai pakankamai patogiai. Žinoma, būtų daug geriau, jeigu pajėgtume įsidiegti visavertę lietuvišką klaviatūrą, dar geriau – nusipirkti, tačiau nematydami poreikio, nejausdami vartotojų spaudimo, verslininkai to nesiima. O visuomenininkų ar savanorių pastangomis to nepadarysime.

A. Antanaičio manymu, didesnė problema yra tai, kad mes dar esame labai provincialūs ir galvojame, kad rašydami nelietuviškai būsime panašesni į europiečius. Deja, švepluodami netampame europiečiais, tik parodome nepagarbą sau ir savo gimtajai kalbai. Kitaip sakant, šveplavimas atskleidžia didesnę problemą – menka kalbinė ar tautinė savivertė.

O lietuviškos kompiuterio klaviatūros standartas yra parengtas, tai standartas LST 1582. Ji visavertė, pritaikyta dirbti principu „ką matau, tą gaunu“, t. y. lietuviškos abėcėlės raidėms surinkti nereikia papildomų antro ir trečio lygio – jis naudojamas kabutėms ar kirčio ženklams. Tačiau kaip daikto lietuviškos klaviatūros neturime. Kol kas galima nebent užsiklijuoti lietuviško standarto klaviatūros lipdukus ant turimos klaviatūros mygtukų.